Smarkiai išpopuliarėjusios tradicijos ištakų laiką ir vietą pirmasis nurodė dabar jau miręs žinomas šalies etnologas Juozas Kudirka. Lietuvių papročius tyrinėjęs istorikas juos aprašė praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje išleistose knygelėse.
Gyventojus sukvietė klebonas
J.Kudirka informaciją rinko klausinėdamas senolių. Akmens kaimo gyventojas Česnulevičius jam papasakojo, kad būtent šio kaimo bažnyčios klebonas prieš 1880-ųjų Vėlines paprašė šventoriuje esančiose kapinėse supilti simbolinį kapą ir mirusiesiems atminti uždegė žvakutes.
Vėlyvą vakarą susirinkę vietos gyventojai taip pat degė atsineštas žvakutes ir klebonui pašventinus statė ant savo artimųjų kapų.
Nei apie kleboną, nei apie pasakojimo autorių J.Kudirka jokios informacijos nepateikė, o pavardė Česnulevičius — labai paplitusi šiose apylinkėse.
Akmens kaime stovinti medinė Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia su varpine pastatyta maždaug prieš du šimtmečius. Abu statiniai suręsti iš tašytų rąstų. Kalbama, kad statant bažnyčios sienas meistrai sugebėjo išsiversti be vinių.
Bažnyčios šventoriuje gausu senų akmeninių ir metalinių paminklų, kuriuose galima perskaityti tik atskirus žodžius ar skaičius. Vieno metalinio paminklo paviršiuje išlieta kaukolė ir lenkų kalba nurodyta vietos gyvento Juzefo Didykos mirties data – 1889-ieji. Tikėtina, kad maždaug tuo metu buvo pastatytas ir šis paminklas.
Akmens kaimą dabar galima vadinti išnykusiu, nes visi vietos gyventojai priskiriami greta jo įsikūrusiam didesniam Maskaukos kaimui.
Žinios gali būti netikslios
„Dėl vietovės abejoti turbūt neverta, o pirmųjų žvakučių uždegimo metai gali būti netikslūs, mat data nurodyta remiantis tik žodine informacija, jokių rašytinių šaltinių neturime“, – sakė Vytauto Didžiojo universiteto Kultūrų studijų ir etnologijos katedros docentas Arūnas Vaicekauskas.
Jo nuomone, ši tradicija Akmens kaimą galėjo pasiekti iš kraštų, kuriuose paplitęs stačiatikių tikėjimas, mat juose nuo senų laikų maldos namuose deginamos žvakutės už mirusiuosius. Nuo Akmens kaimo iki Baltarusijos, kurioje vyrauja stačiatikiai, sienos – mažiau nei 30 kilometrų.
Šiais laikais šis paprotys ypač populiarus Balkanų regione, Vidurio Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje.
Žvakių be reikalo nedegino
1913 metais žvakutės ant kapų per Vėlines degintos tuometėje Užnemunėje (Suvalkijoje), o prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui – Kaune. Apie pastarąjį įvykį jau galima rasti pranešimų to meto spaudoje vokiečių kalba.
„Praėjusio šimtmečio pradžioje bičių vaško žvakės buvo brangus daiktas, todėl jas žmonės degdavo išskirtiniais atvejais ir progomis – prie mirusiojo ar švenčiant Kalėdas“, – pasakojo A.Vaicekauskas.
Masiškai deginti žvakes ant kapų Lietuvoje pradėta praėjusio šimtmečio 6–7 dešimtmetyje. Maždaug tuo pačiu metu sparčiai pradėjo plisti tradicija mirusiajam pagerbti nešti gedulo vainikus.
Apie akmenį kuriamos legendos
Akmens kaimą garsina dar vienas neįprastas dalykas – legendomis apipintas ir kaimui pavadinimą davęs akmuo „Užkeikta merga“, stovintis už kelių dešimčių metrų nuo šventoriaus.
Riedulys yra piramidės formos, 1,15 metro aukščio. Jo paviršiuje pritvirtintas metalinis kryžius, iškalta nedidelė duobutė šventintam vandeniui pilti.
Sklando net kelios legendos, susijusios su šiuo akmeniu. Viena jų skelbia, kad motina prakeikė prieš jos valią tuoktis užsimaniusią dukterį ir ši pavirto akmeniu.
Kita sakmė skelbia neva tėvai norėjo jauną dukterį prieš jos valią išleisti už turtingo senolio. Mergina nemylėjo jaunikio, tačiau pakluso tėvams ir važiavo į bažnyčią tuoktis.
Artėjant prie bažnyčios ji pradėjo raudoti ir ištarė: „Geriau aš nelaiminga akmeniu pavirsčiau, negu už senio tekėčiau.“ Vos taip pasakė — ir virto akmeniu.
