– Pirmiausia rūpėtų išsiaiškinti, koks iš tiesų jūsų vardas? Kodėl kai kuriems jūs esate Zigmantas, o dauguma jus vadina Povilu? Kaip kilo tokia painiava?
– Neklystate pavadinusi mane Zigmu. Išties visuose dokumentuose esu ir buvau Zigmantas. Bet draugai, giminės mane vadina Povilu. Būdamas vaikas nekreipiau į tai dėmesio: Povilas tai Povilas, gražus vardas.
Tik paaugęs paklausiau mamos – kodėl Povilas, jei gimimo ir krikšto liudijimuose – Zigmantas?
Pasirodo, tai nutiko per mano krikštynas, kurios kaime būdavo didelė šventė. Rytą po gerų vaišių atsikėlusi krikšto mama prisipažino visą naktį nesumerkusi akių – tik užsimerkia ir sapnuoja mažą berniuką, kuris tampo už skverno ir prašo vadinti jį Poviliuku.
Nuo tada net mokytojai mane vadindavo Povilu.
Taip užaugau kaip Poviliukas, įpratau ir su šiuo vardu atėjau iki šešiasdešimtmečio.
– 60 metų – koks jums tai gyvenimo taškas? Ar tai laikas, kai tenka permąstyti tolesnę gyvenimo kryptį – plaukti į namų užutėkį ar pirmyn? Pavyzdžiui, pakovoti dėl Lietuvos prezidento posto.
– Nesureikšminu jubiliejų. Kiekvieni metai, kad ir kokie jie būtų – sėkmingi ar nesėkmingi, visi yra mano. Ir niekas jų jau neatims, kaip ir aš niekam negaliu jų dovanoti.
Gyvenimas man pasiūlė daug iššūkių. Aš juos mėgstu ir beveik visada priimdavau.
Kas 4–5-eri metai keisdavau darbo kryptį, kai dirbant net vadovaujamą darbą tapdavo nebeįdomu. Posūkis į prezidento rinkimus – taip, gal tai vienas iššūkių. Noras panaudoti sukauptą patirtį.
– Jau turite ir savo viziją?
– Kol dar nesu kandidatas, nekorektiška ją dėstyti. Trumpai – mano vizija yra dirbanti ir uždirbanti Lietuva, kurioje problemos būtų sprendžiamos greitai, racionaliai, nekiršinant žmonių.
Rūpestį man kelia tai, kad Lietuva skurdo, socialinės neteisybės atžvilgiu yra tarp Europos Sąjungos atsilikėlių. Skirtumas tarp mažiausiai ir daugiausia uždirbančių – 7–8 kartai, didžiausias ES.
Šiandien akivaizdžiai matome, kad neteisingi sprendimai, kurie buvo priimti praeityje, supriešino žmones. Dabar reikia ne tik keisti šiuos sprendimus, bet ir ieškoti būdų, kaip sutelkti, suvienyti visuomenę.
– Iš šalies žiūrint, jūsų gyvenimo kelias idealus. Be išsišokimų, skandalų, nuopuolių. Visada tik pirmyn. Atrodo, jums pavyko įgyvendinti viską, apie ką svajojote.
– Žodį „svajonės” keisčiau „iššūkiais”.
Kai buvau mažas, mano svajonė, pavyzdžiui, buvo išmokti įspirti futbolo kamuolį į viršutinį vartų kampą. Tą svajonę įgyvendinau – kamuolys man paklusdavo.
Būdamas mokinys Šilutėje lankiau bokso treniruotes – visi norėjome užaugti vyrais.
Čempionu netapau. Bet Vincas Murauskas, kuris mus skatino treniruotis, Šilutėje išugdė boksininką Evaldą Petrauską, kurį pažinojau dar vaiką.
Kai jis negavo vietos priešolimpinėje stovykloje ir neturėjo pinigų susimokėti, Evaldą parėmiau. Dabar jis – olimpinės bronzos laimėtojas. Džiaugsmas, lyg pats būčiau laimėjęs.
Kai mane pakvietė vadovauti Asfalto-betono gamyklai Vilniuje, ji buvo ant bankroto slenksčio. Iššūkis? Po kelerių metų gamykla tapo viena pažangiausių Lietuvoje. Esu įsitikinęs, kad tik iššūkiai atveda prie pergalių, prie gerų rezultatų.
– Ar ir politiko kelią pasirinkote dėl naujų iššūkių?
– Būtent. Į politiką atėjau 1994-aisiais iš privataus verslo, kuris sekėsi. Bet vijo noras išbandyti naujas galimybes.
Verslas išmokė ne tik siekti rezultatų, bet ir leido suvokti, kokią didelę atsakomybę tempi, nes esi atsakingas už šimtus darbuotojų ir jų šeimas. Tos pamokos labai pravertė dirbant politiko darbą, einant susisiekimo, finansų ministrų pareigas.
– Tačiau kaip asmenybė juk brendote sovietmečiu, kai už iššūkius aktyviausieji gaudavo per galvą.
– Gal būtent tai ir ugdė daugelio mano kartos žmonių norą keisti pasaulį? Asmenybes, vertybes tada ugdė ne visuomenė, o šeima. Gyvenome Žemaitkiemio kaimelyje.
Tėvai buvo rūpestingi, vertėsi ūkiškai, sunkiai dirbo. Iš jų perėmiau ir darbštumą, ir rūpinimąsi artimaisiais.
Tėvų filosofija buvo paprasta – nuoširdžiai dirbk ir tave tikrai išgirs, atsilygins tuo pačiu.
Augino mus savarankiškais žmonėmis. Ir aš, ir sesuo turėjome savo darbus, pareigas. Pirmiausia – gerai mokytis. Jau septintokas dirbdavau prie šieno agregatų ir neblogai uždirbdavau.
Vaikystę paženklino skaudi tragedija.
Buvau gal šeštoje klasėje. Mūsų – kaimo vaikų – kišenėse buvo galima rasti parako ar šovinių. Netoli Žemaitkiemio, prie Usėnų, per Antrąjį pasaulinį karą vyko didžiuliai mūšiai. Augome buvusių mūšių vietose ir mums, berniukams, jos labai rūpėjo.
Paaugliškas smalsumas buvo pražūtingas. 12 berniukų – mano draugų – susisprogdino aviacine bomba. Tėvai, sužinoję, kad aš ten irgi turėjau būti, gerokai įkrėtė į kailį.
Dabar Usėnuose stovi paminklas dvylikai vaikų. Didžiulė nelaimė, kuri visam gyvenimui paliko randą.
O tėvai vaikystėje įdiegė, kad svarbiausia – paprasčiausias padorumas. Nevogti. Nešmeižti. Nelipti per galvą. Nenešioti akmens užantyje. Atleisti.
– Ir niekada nesate priėmęs sprendimų, dėl kurių šiandien tėvas dar kartą iškarštų kailį? Dėl kurių jums pačiam gėda?
– Gal pasirodysiu per daug pasitikintis savimi ir nesavikritiškas, tačiau tokių sprendimų, dėl kurių būtų gėda, manau, nesu priėmęs.
Žinoma, būta klaidų. Nesu neklystantis ir nebijau šito pripažinti.
Būta sunkių sprendimų, sunkių valandų.
Viena tokių – kai 2007-aisiais savo noru atsistatydinau iš finansų ministro posto dėl bylos, kurioje figūravo mano sūnaus pavardė.
Kaip tėvas labai sunkiai išgyvenau tą laiką. Man labai svarbi mano šeima ir mano vaikai.
Kaip politikas tuomet tą pačią dieną, sulaukęs sūnų išteisinančio teismo sprendimo, atsistatydinau iš ministro pareigų.
Šį sprendimą priėmiau atsižvelgdamas ir į savo sąžinę, ir įsitikinimus. Norėjau išvaduoti savo šeimą nuo tvyrojusios įtampos. Nebenorėjau tolesnių spekuliacijų šia tema.
Privalėjau žengti tokį žingsnį. Supratau, kad tėvas, nesvarbu aplinkybės ir einamos pareigos, turi būti šalia.
Tie, kuriems rūpi vaikų gyvenimas, mane tikrai supras.
Tai man buvo lūžio taškas. Atlikau tokią visapusišką savo gyvenimo reviziją, kuri man šiandien leidžia pasakyti – tapau stipresnis, atlaidesnis ir net, sakyčiau, geresnis.
– Jūs niekada nekeitėte partijos. Ar tai saugumo ieškojimas, ar idealų laikymasis? Ar ta kupra, apie kurią kažkada kalbėjo šviesaus atminimo Algirdas Brazauskas, jums netrukdo?
– Kupra netrukdo, nes tokios neturiu. Nekeičiau partijos, nes nebuvo tokio poreikio – nesikeitė mano pažiūros, principai. Jie iš esmės išliko tokie nuo jaunystės: solidarumas, socialinis teisingumas.
Man visada svarbu, kaip gyvena, jaučiasi dirbantis ar norintis dirbti žmogus. Tinginių absoliučiai netoleruoju.
– Priklausote senajai socialdemokratų, kartais pavadinamų dinozaurais, kartai. Ar taip ir jaučiatės? Ar turite savyje parako atlaikyti į politiką ateinančių alkanų vilkiukų spaudimą?
– Tikrai nesijaučiu politikos dinozauru. Labai gerai jaučiuosi tarp, kaip sakote, alkanų vilkiukų. Manau, jų galėtų būti gerokai daugiau ir dar daugiau išalkusių.
– Jūs – vienas mįslingiausių politikos žmonių. Visada santūrus, diplomatiškas, nesisvaidantis garsiais pažadais. Net kartais atrodote esąs per švelnus, aptakus.
Tai puikiai pasirinkta išmintingo politiko kaukė ar jūsų tikrasis „aš”?
– Kaukes nešioja visi. Ir aš – ne išimtis. Bet politiko kaukė uždengia tik dalį mano veido. Sakyčiau – tik lūpas. Mat kartais taip norisi kaip žmogui, kaip vyrui drėbtelėti kelis sakinius.
Bet politiko kaukė neleidžia to daryti. Politikoje labai svarbu ne tik kalbėjimas, bet ir gebėjimas išlaikyti pauzę. Jei šitos taisyklės nežinai ar ja nesinaudoji, negali savęs laikyti patyrusiu politiku.
Nemėgstu žodžio „kompromisas”. Man priimtina sąvoka „suderinamumas” – kai veiksmai suderinami. Bloga taika man visada geriau už gerą karą.
Jei kas pasakė, kad esu per minkšto būdo ar aptakus, visai manęs nepažįsta.
Esu gal netgi per griežtas, per reiklus ir sau, ir aplinkiniams, ir bendradarbiams. Tačiau be šių savybių sunku pasiekti tikslą.
– Kai tenka matyti, koks jūs įžengiate į teniso aikštę, spėčiau, kad ryškiausia jūsų savybė – noras nugalėti? Ne tik tenise – visur.
– Sutinku. Sutiks ir mano teniso partneriai. Ir politikoje, ir sporte vienas tikslų yra pergalė. Man svarbu ne tik dalyvauti, bet ir nugalėti. Varžovai žino – kausiuosi iki paskutinio kamuoliuko. Mane žavi kova su varžovais akis į akį.
Aikštėje nebelieka jokių regalijų, aukštų pareigų – tik sportas.
Tenisas – žaidimas žmonėms, kuriems patinka greitai analizuoti situaciją ir priimti sprendimus. Kartu tenisas man – fizinis krūvis, kurio reikia norint palaikyti gerą vidinę pusiausvyrą.
– Tenise yra terminas „mėtyti balionus” – kai tave smarkiai puola, giniesi aukštai permesdamas kamuoliuką priešininkui. Dažnai to griebiatės?
– Labai tuos „balionus” mėgstu. Tai yra aukšto meistriškumo lygis, kai priešininkui duodi suprasti – galiu ne tik pulti, bet ir tave pergudrauti.
– Mėtote „balionus” ir politikoje?
– Taip, kai reikia kokiais nors būdais apeiti kokį nors veiksmą, kurio negali įveikti puldamas kaip akis išdegęs.
– Su dvejais metais jaunesne žmona Severina jūs drauge jau 32 metus. Nuo to vakaro, kai pasiūlėte jai nueiti pasižiūrėti baleto „Žydrasis Dunojus”.
– Suprantu, kad ir su Severina jau pakalbėjote?
– Taip, ir sužinojau daug jūsų paslapčių. Tai, jog jai patį pirmą kartą prisistatėte esąs Povilas, nors jūsų abiejų vaikų dokumentuose įrašyta, kad jų tėvas – Zigmantas.
Pasirodo, savaitgaliais grįžęs iš Briuselio sugrėbiate kieme lapus, patręšiate medžius, surikiuojate šeimos darbus ir esate jai ramybės garantas.
Žmona jus vadina ne tik geriausiu vyru, bet ir geriausiu draugu. Kodėl neišsivežėte jos į Briuselį?
– Severina labai dažnai skraidė pas mane, gal buvo tokia vienintelė europarlamentaro žmona. Dabar gyvenu viešbutyje, nebe taip jauku. Pats sugrįžtu kiekvieną savaitę, išsiskyrimo jausmo nėra.
Pati Severina taip nusprendė. Esu įsisąmoninęs: žmonoms, kaip ir visoms moterims, duoti nurodymų negalima.
Reikia pasistengti, kiek įmanoma, tuos nurodymus apžaisti.
