Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų vaikų gydytojas Vaidotas Urbonas dvylikametės Guodos (vardas pakeistas) ligos istoriją atmintinai išpyškintų ir pažadintas naktį.
Pirmąkart į tuometę Vilniaus universiteto Vaikų ligoninę mergaitė iš Ukmergės buvo atvežta 2008-aisiais. Atrodytų, dėl banalios priežasties – užkietėjo viduriai. Tačiau tai, ką aptiko medikai, nebuvo paprastas žarnų nepraeinamumas.
Atlikus daugybę tyrimų paaiškėjo, kad ši mergaitė – vienintelis vaikas Baltijos šalyse, kuriam diagnozuotas žarnyno pseudoobstrukcinis sindromas.
„Paaiškinsiu paprasčiau, – nujausdamas klausimą ištarė gydytojas. – Tai liga, kuri žarnyną pavertė aklinu maišu.
Jis neveikia. Maistas į jį įkrinta ir stovi, todėl pagelbėti šiai mergaitei įmanoma vieninteliu būdu – dirbtinai maitinant.
Tai daroma lašinant į veną specialių maisto medžiagų mišinį.“
Lenkijoje – kitoks vaizdas
Tik šio vaikų gydytojo nuopelnas yra tai, kad Guoda stiebiasi, auga ir net gali eiti į mokyklą.
Pats V.Urbonas, surinkęs šūsnis dokumentų, sveikatos apsaugos valdininkams įrodė, kad mergaitei kito kelio nėra: arba ji gaus kompensaciją maitinimo preparatams, arba mirs iš bado.
„Mergaitė gyvena taip, kaip daugybė panašią negalią turinčių žmonių pasaulyje. Tačiau šį rudenį jai ne vieną savaitę teko praleisti Lenkijoje globojamai Varšuvos medikų.
Paprašėme jų pagalbos, nes patys turime per mažai patirties. Reikėjo patarimo, ką daryti, nes užsikimšo kraujagyslės, į kurias buvo leidžiamas maistas“, – pasakojo V.Urbonas.
Kelionės į Lenkiją reikėjo ir Guodos mamai, kad ji galėtų atsitiesti pamačiusi, kiek daug šioje šalyje yra panašaus likimo vaikų.
Jie ne tik traukia į mokyklą, kuprinėse nešdamiesi išskirtinio maisto, bet ir laksto ar net plaukioja baseine.
Lenkijoje yra sukurta geriausia Rytų Europoje vadinamoji klinikinės mitybos – dirbtinio maitinimo – sistema. Ji vienija apie 60 centrų.
Pavyzdžiui, Krokuvos gydomosios mitybos specialistai globoja apie 100 žarnyno netekusių ligonių – ir tų, kurie atvažiuoja į centrą, kad jiems būtų suleista maisto preparatų, ir tų, kuriuos medikai lanko namuose.
Žmonėms, kurie neturi žarnyno, kateteriai implantuojami po oda – taip užkertamas kelias infekcijai.
Medikų išmokyti sterilumo taisyklių, ligoniai patys pasistato lašelinę mitybos preparatams sulašinti. Tokių žmonių Lenkijoje yra apie 900.
Dirbtinai, per zondą, šioje šalyje maitinama dar apie 2300 žmonių – namie ir ligoninėse.
Kraupi Lietuvos realybė
O Lietuvos ligoninėse mirtis iš bado yra kraupi šių dienų realybė.
Tai nėra susiję su tuo kukliu maistu, kurį už keliolika litų per dieną ligoniams paruošia maitinimo paslaugas teikiančios įmonės.
Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose, kuriuose iš mirties nagų traukiami ištikti insulto, ištvėrę sunkias operacijas ar į avarijas patekę žmonės, gydoma ne tik vaistais.
Vienas svarbiausių pagalbos būdų yra mitybos terapija.
Žmonės, kurie patys negali praryti maisto, pavyzdžiui, ištikus insultui, specialiu maistu maitinami per zondą, kuris dažniausiai leidžiamas tiesiai į skrandį.
Tačiau būna, kad dėl tam tikrų ligų, vėžio, traumų ar gausybės operacijų žarnyno nebelieka. Tuomet taikomas kitas mitybos būdas.
Per kateterį, įstatytą į kraujagysles, lašinamas maisto medžiagų – riebalų, baltymų, angliavandenių, vitaminų, mikroelementų – mišinys.
„Tada, kai ligonių gyvybei pavojus nebegresia, jie iš intensyviosios terapijos skyriaus yra perkeliami į kitą, pavyzdžiui, chirurgijos skyrių, arba išsiunčiami tęsti gydymo į tų rajonų, kuriuose gyvena, ligonines.
Todėl labai svarbu, kad pacientai, kurie patys negali valgyti, gautų ne tik vaistų, bet ir dirbtinį maitinimą“, – sakė Santariškių klinikų Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus gydytojas, Lietuvos parenterinės ir enterinės mitybos draugijos prezidentas Andrius Klimašauskas.
Tačiau to dažniausiai nebūna. Lietuvoje, be Guodos, nėra nė vieno kito ligonio, kuris, netekęs žarnyno, namie būtų maitinamas per veną.
Anot A.Klimašausko, žarnyno netekusiems ligoniams dirbtinio maitinimo neskiriama nei rajonų, nei slaugos ligoninėse, nes jos neturi galimybių kasdien už tokį maistą pakloti 230 litų.
Tokių ligonių Lenkijoje yra per 900, o Lietuvoje – tik vienas. Kur dingsta visi kiti?
Ligoniai užgęsta tyliai
„Rašydamas mokslinį darbą domėjausi poros pacientų likimu“, – sakė A.Klimašauskas.
Ir ant vieno, ir ant kito kapo artimieji šįmet per Vėlines uždegė žvakutes.
„Žmogus be maisto gali ištverti 40–45 dienas. Tie pacientai ištempė šiek tiek ilgiau“, – jų ligos istorijas atmintyje atvertė gydytojas.
Abu ligoniai – vyras ir moteris – buvo atsidūrę Santariškių klinikų Intensyviosios terapijos ir reanimacijos skyriuje.
Vyras dėl žarnų nepraeinamumo daugybę kartų buvo operuotas, kol iš 6 metrų ilgio plonosios žarnos liko penktadalis.
Moteris į Intensyviosios terapijos skyrių pateko po to, kai kraujo krešulys užkimšo žarnyną maitinančią kraujagyslę.
Prasidėjus nekrozei, žarnyną teko pašalinti.
„Ligoniai sustiprėjo. Išleidžiant juos iš ligoninės buvo surašytos visos rekomendacijos, kaip toliau tęsti gydymą. Svarbiausia jų – dirbtinai maitinti. Vyras buvo perkeltas į rajono ligoninę ten, kur gyveno, moteris – į arčiausiai namų esančią slaugos ligoninę.
Tačiau vyras negyveno nė dviejų mėnesių. Moteris mirė maždaug po pusketvirto mėnesio“, – pasakojo A.Klimašauskas.
Tai, ką šiam gydytojui papasakojo ligonių artimieji, rodo klasikinius mirties iš bado požymius: žmonės pasidarė vangūs, nereagavo į aplinką, kūno temperatūra pamažu krito, kol galop sustojo kvėpavimas.
Vieni gelbėja, o kiti marina
Šių dviejų ligonių istorijos, anot A.Klimašausko, medicinos sistemai smūgiuoja į paširdžius: „Kuo sunkesnius ligonius išgydome intensyviosios terapijos skyriuose, tuo daugiau tam išleidžiama pinigų. O kas toliau? Tik mirtis iš bado?
Juk ne iš piktos valios nei viena, nei kita ligoninė neskyrė gydomojo maitinimo. Jos tam neturėjo galimybių. O už mitybos terapiją atskirai, ypač kai to prireikia namuose, valstybė nesutinka mokėti.“
Jo teigimu, gydytojai asmeniškai klibina valstybės institucijų duris prašydami, kad jos ligoninėms atskirai mokėtų už maitinimo preparatus.
„Buvo vienas kitas atvejis, kai ligoniams jų išrūpinome. Vienas jų, nuolat meldžiant kompensavimo, nugyveno ketverius metus“, – prisiminė A.Klimašauskas.
Tuomet, kai šis gydytojas pavargsta rašyti raštus ligonių kasoms ar Sveikatos apsaugos ministerijai, jis ima sklaidyti pacientų teisės klausimus reglamentuojančią Helsinkio deklaraciją. Arba Niurnbergo kodeksą, į kurį atsižvelgdami medikai privalo paprašyti pacientų, kad jie sutiktų ar atsisakytų tam tikro gydymo būdo.
Jei gydytojas nenori gydyti ar neturi kuo gydyti, apie tai turi pasakyti ligoniui. Ar kuris nors medikų jau išdrįso pacientui pasakyti, kad jis negaus valgyti?
„Žmogus turi teisę mirti, bet neprivalo to daryti“, – tokiais žodžiais nuorodas į teisės aktus palydėjo A.Klimašauskas.
Gelbėjo iš bado išsekusius ligonius
Gintautas Kėkštas
Santariškių klinikų Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas
„Šiuolaikinė medicina yra vos ne visagalė. Ji suteikia galimybę naudoti dirbtinius plaučius, dirbtinę širdį, dirbtinius inkstus. Dirbtinį žarnyną – taip pat.
Tai atstoja žmogaus maitinimas specialiais mišiniais per kateterį į veną, nes kita išeitis – žarnų persodinimas – dar kelia daugybę sunkumų.
Intensyviosios terapijos skyriuose klinikinė mityba yra viena pagrindinių gydymo priemonių. Jei ligoniai jos negautų, organizmas gyvybinėms funkcijoms palaikyti eikvotų raumenyną – mažėtų širdis, inkstai, kepenys.
Po 7–10 dienų priverstinio badavimo prasideda infekcinės komplikacijos ir bet koks gydymas tampa beprasmis.
Už intensyviosios terapijos skyrių sienų klinikinė mityba daugeliui ligonių tampa nepasiekiama. Dažnai ligoninių vadovai reikalauja taupyti, ir daugelis gydytojų neskiria dirbtinio maitinimo ne tik į veną, bet ir per zondą.
Vieni todėl, kad bijo administracijos, kiti todėl, kad nežino, treti – iš buko užsispyrimo, nes tokios yra susiklosčiusios tradicijos.
Neskirti po operacijos antibiotikų – tai lyg nusikaltimas. Bet niekas net neklausia, ar po operacijos ligonis bus maitinimas ir kaip. Ligonių artimiesiems net mintis į galvą nešauna, kad gali būti kitaip.
Bet realybė kitokia. Pas mus į Santariškių klinikas iš kitų ligoninių operuoti siunčiami išsekę pacientai, kurie būna savaitę ar porą negavę jokio maitinimo.
Juos tenka bent porą savaičių maitinti ir tik po to operuoti, antraip būtų neįmanoma išvengti pooperacinių komplikacijų ar net mirties.“
Atsakomybė tenka ir ligoninėms
Lina Bušinskaitė
Valstybinės ligonių kasos (VLK) atstovė
„Pagal šiuo metu galiojančią tvarką ligoninėse gydomiems pacientams reikiamų vaistų, o jei būtina – ir dirbtinį maitinimą turi paskirti gydytojai.
Visa tai yra įskaičiuota į bendrą vidutinės trukmės gydymo kainą, kurią ligonių kasos padengia iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto.
Tad dirbtinis maitinimas, jei toks yra skiriamas ligoniui, neturi kelti papildomų rūpesčių pacientams ar jo artimiesiems.
VLK žiniomis, vienoms gydymo įstaigoms dėl to nekyla problemų, tačiau kitoms išties kyla nemenkų sunkumų, kai reikia nupirkti reikiamų preparatų dirbtiniam maitinimui, nes jie nėra pigūs.
Sergančio žmogaus maitinimas yra viena svarbiausių gydymo grandžių. Deja, iš PSDF biudžeto ne visuomet yra galimybių patenkinti visų sergančių žmonių poreikius ir kompensuoti visas pageidaujamas paslaugas.
Todėl svarbu ir tai, kad gydymo įstaigos, suprasdamos sudėtingą sveikatos sektoriaus situaciją, ieškotų savo vidinių finansinių išteklių.
Specialiosios paskirties maistas, kurio reikia ligoniams dirbtinai namuose pamaitinti, neįtrauktas į kompensuojamųjų vaistų ir medicinos priemonių sąrašą. Jis nėra kompensuojamas.“
Iš namų – su kuprine ant pečių
* Per dieną – vos keletas gardžių kąsnių. Tik tiek jų gali praryti lenkaitė Beata. Maisto į burną ji įsideda tam, kad pajustų jo skonį. Iš tokių kąsnių – jokios naudos. Prarytas kąsnis netrukus priverčia praverti tualeto duris.
* Žengdama pro namų duris Varšuvoje Beata ne tik už rankos paima savo septynerių metų dukrelę. Ant pečių ši 29 metų moteris užsimeta ir kuprinę su specialiu maistu ir pompa, kurią prijungia prie kateterio, kai ateina laikas pavalgyti.
* „Tai mano žarnynas“, – smalsaujantiems, ką ji nešiojasi kuprinėje, paaiškina Beata. Ji yra viena iš tų 900 žmonių Lenkijoje, kurie gali gyventi tik todėl, kad gauna specialų gydomąjį maitinimą – į kraują sulašinamą įvairių maisto medžiagų mišinį.
* Beata nekeiksnoja praeities – tų 1999-ųjų, kai, patekusią į avariją, ją iš mirties nagų ištraukė Lenkijos medikai. Tačiau gelbėdami sužeistosios gyvybę jie turėjo pašalinti plonąjį žarnyną.
* Tad jau 14 metų Beata gyvena maistą nešiodamasi su savimi. Ji dirba, keliauja ir nepaliauja džiaugtis tuo, ką regi kasdien, – savo dukterį.
