Solidus ir nepersistengiantis kalbėti suprantamai kiekvienam socialinės pašalpos gavėjui europarlamentaras Povilas Zigmantas Balčyčytis, kurio kandidatūrai pritarė Lietuvos socialdemokratų partijos prezidiumas, niekada nebuvo toks populiarus ir mėgiamas kairiųjų rinkėjų kaip premjeras. Jam puikai sekasi bendrauti su valstybinių įmonių, vadovais, merais ir žurnalistais.
Jo niekas nepagaus keičiant nuomonę kelis kartus per dieną arba pasimetant, gavus netikėtą klausimą. Bet LSDP reikės neįsivaizduojamų išteklių ir viešųjų ryšių specialistų pastangų, norint įtikinti, kad jis toks pats artimas paprastam žmogui, nes kol kas šis kandidatas net ir visiems žinomos pravardės neturi.
Dar 2006 m., pasitraukus Algirdui Brazauskui iš Vyriausybės ir aktyvios politikos, Z.Balčytis buvo bene dažniausiai minimas kaip galimas jo lyderystės perėmėjas, bet politologai nuolat pabrėždavo, jog jam stinga savybių, galinčių pritraukti žmones ir, kaip tuomet sakė Algis Krupavičius, jis „nėra charizmatiška asmenybė".
Z.Balčytis visuomet buvo siejamas su senąja LKP-LDDP gvardija. Kai 2010 m. Seimo narys Andrius Šedžius pareiškė ketinąs atkurti Lietuvos demokratinę darbo partiją, tarp galimų jos lyderių iškart paminėtas ir Z.Balčytis.
Šių metų gegužę Z.Balčytis atsisakė varžytis su A.Butkevičium dėl partijos pirmininko posto ir kaip tik tada pasigirdo šnekos, kad Premjeras gali užleisti jam teisę varžytis dėl Prezidento posto, jeigu tik pats nesitikės įveikti D.Grybauskaitės. Bet, jei premjeras nuo Prezidentės sociologų sudarytose populiarumo reitingų lentelėse atsilikdavo ne taip žiauriai, tai Z.Balčytis vis atsidurdavo kažkur tarp Artūro Zuoko ir Valentino Mazuronio.
A.Butkevičiaus pasitraukimas suteiks naujų vilčių Darbo partijos kandidatui Artūrui Paulauskui. Būtent dėl antrosios vietos gali kilti aršiausia kova ir vien varžytis, kas aštriau pakritikuos D.Grybauskaitę, čia jau nepakaks. Darbo partijos steigėjas Viktoras Uspaskichas jau prieš dvi savaites nesivaržydamas vadino A.Butkevičiaus vyriausybę „silpniausia per visą Lietuvos istoriją". Premjero nekandidatavimas gal ir apsaugos Vyriausybę nuo tokių smūgių, bet socialdemokratų partijai tai tikrai klius. Darbo partija neslepia pasirinkusi agresyvią rinkimų kovos taktiką ir čia svarbiausias vaidmuo kol kas tenka Seimo pirmininkei Loretai Graužinienei.
Jos reputaciją buvo suplanuota aukoti, jei tik taip pavyktų įvelti D.Grybauskaitę, o gal ir A.Butkevičių į varginančius ambicijų karus. O tada lyg ant balto žirgo išjoja aukščiau už visa tai iškilęs A.Paulauskas. Bet dabar jau turime du nuo kasdienių pasidrabstymų purvais atokiau stovinčius kandidatus - A.Paulauską ir Z.Balčytį, iš dalies pretenduojančius į tą patį elektoratą. Netikiu, kad jiems pavyktų išlaikyti nesusigrūmus tarpusavyje, bet dabar ši kova bent jau nesusprogdins iš vidaus koalicinės Vyriausybės.
Neaprainėsiu čia nė vieno iš galimų antisisteminių kandidatų - nei Žaliųjų valstiečių keliamo B.Ropės, nei kokio nors M.Filipavičiaus, kuris skelbiasi esąs Dievo pašauktas kandidatuoti. Visų jų galimybės labai panašios į mano šansus laimėti bent vieną WRC ralio etapą - nei pinigų, nei gebėjimų, bet prieš miegą pasvajoti niekas nedraudžia. Tik aš apie tai garsiai prasitarti nerizikuočiau, nes nenoriu erzinti žmonos, o trečiojo ešelono kandidatai saviškes kažkaip įtikina iš jų nesijuokti.
Visi trys lyderiai - D.Grybauskaitė, Z.Balčytis ir A.Paulauskas - yra Pirmosios Lietuvos kandidatai, kuriems teks laviruoti tarp populizmo ir ilgalaikių valstybės interesų, kad kažkaip pritrauktų Antrosios balsus. Suteikdama Lietuvos pilietybę šokėjai ant ledo Isabellai Tobias, D.Grybauskaitė įrodė, jog dar prisimena, kaip tai daroma. A.Paulauskas kažkada irgi taip mokėjo - sugebėjo pakovoti su populiarumo viršūnėje buvusiu Valdu Adamkumi kaip alternatyvus, antisisteminis kandidatas. Bet jo sukurtos ir vadovautos Naujosios sąjungos lėtas merdėjimas ir prisijungimas prie Darbo partijos liudija veikiau nuovargį, o ne naujos charizmos atradimą.
Z.Balčytis mažiausiai žavi LSDP viduje ir greta jos veikiančius Naujosios kairės intelektualus, neomarksistus, trockistus, maoistus ir kairiuosius anarchistus, kuriems jis tėra dar vienas globalių korporacijų valios vykdytojas, nesusijęs su jokiomis kairiosiomis vertybėmis.
O labiausiai patiks savo konstitucine teise į sotų ir stabilų gyvenimą įtikėjusiems valstybės tarnautojams.
