Idėjos autoriai sumanė tokiu būdu paminėti legendinių lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno skrydžio per Atlantą 80 metų sukaktį. Prieš aštuonis dešimtmečius lakūnams reikėjo daug drąsos sėsti į vėtrų blaškomą orlaivį, KTU mokslininkams šiais laikais – daug žinių ir sumanumo.
Ar palydovo iškėlimas taps labai reikšmingu įvykiu kauniečiams ir visos šalies gyventojams? Nelabai.
Lėktuvu „Lituanica“ parskrendančių lakūnų S.Dariaus ir S.Girėno Aleksoto aerodrome 1933-iaisiais laukė tūkstančiai žmonių, o apie pirmąjį šalies mokslininkų žingsnį į kosmoso platybes pasišneka tik aviacijos žinovai, mokslo naujovėms neabejingi žmonės ir patys projekto dalyviai.
Nelabai rūpi išrinkti net tris žodžius, kurie pirmą kartą kaip Tautos balsas nuskambės kosmoso platybėse. Jeigu kauniečiai jaustų daugiau pasididžiavimo savo miestu, jiems turbūt nekiltų sunkumų balsuojant internete pakelti į viršų rūpimą žodį.
Štai Kauno meras A.Kupčinskas mano, kad vienas tokių žodžių turėtų būti „Žalgiris“ – jis tapo neatsiejama miesto dalimi. Jeigu manysime, kad galaktikos pakraščių gyventojams bus sunkoka įsiminti ir ištarti net užsieniečiams daug keblumų keliantį neįprastą raidžių derinį, galima pasiūlyti paprastesnį žodį – Kaunas.
Kodėl turėtume kosmoso platybėse garsinti šį miestą? Jau vien todėl, kad pirmąjį palydovą „LitSat-1“ sukūrė Kaune veikiančios mokslo įstaigos specialistai. Ir šiaip niekas negali uždrausti kauniečiams visais įmanomais būdais reikšti pasididžiavimo savo miestu, tačiau tokio dalyko apraiškų nematyti.
Kauniečiai turėtų mirti iš gėdos, jeigu kosmose nuskambėtų Raseinių ir Marijampolės pavadinimas. Kas įvyks paleidus į kosmosą lietuvišką palydovą? Sūris ir dešra prekybos centruose tikrai neatpigs, pensijos ir atlyginimai nepadidės, o duobės gatvėse ir kiemuose neužsilygins.
Tiesiog visas civilizuotas pasaulis išgirs dar vieną gerą naujieną apie Lietuvos užmojus ir sumanius KTU mokslininkus. Laboratorijose atliekama daug bandymų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo niekam nereikalingi, tačiau vėliau jie tampa vaistais nuo mirtinų ligų, buities rūpesčius palengvinančiais prietaisais ar pasaulį keičiančiomis informacinių technologijų programomis.
Reikėtų tik džiūgauti, kad auga nauja tiksliuosius mokslus išmanančių jaunų žmonių karta, mat tokių specialistų labiausiai trūksta ir jiems nutiestas tiesiausias kelias kilti profesinio tobulėjimo laiptais.
Galbūt palydovo kūrėjai neturi patirties, kaip reikėtų populiarinti šį neeilinį visos šalies įvykį, tačiau jie nusipelnė daugiau dėmesio bei aplinkinių žmonių palaikymo.
Jie tikrai labiau garsina šalies ir miesto vardą negu tariamos žvaigždės triukšminguose vakarėliuose, jos prisimenamos tik iki kito panašaus vakarėlio.
Sunku nuspėti, ar palydovo kūrėjus ir jo iškėlimą kauniečiai prisimins po 80 metų, kaip dabar prisimename S.Dariaus ir S.Girėno žygį. Kita vertus, galbūt tai taps pirmuoju šalies žingsniu įsitvirtinant kosmoso platybių tyrinėjimo srityje. Prieš šimtmetį lietuviai visai nemokėjo žaisti krepšinio, todėl samprotavimai, kad Lietuva taps Europos čempione, daugeliui žmonių tais laikais būtų sukėlę daug gardaus juoko.
Galime versti kaltę artėjančioms didžiosioms metų šventėms, kai visi stengiasi užbaigti nemalonius darbus, pasirūpinti dovanėlėmis ar įvykdyti senus pažadus.
Gal tikrai pavargome, nespėjame įveikti visų užduočių ir nemokame džiaugtis nedideliais stebuklais, tačiau bent šiek tiek pasididžiavimo šalia mūsų esančiais gabiais žmonėmis ir jų kūriniais turėtų likti.
Būtų labai smagu, kad pirmasis lietuviškas palydovas kartu su trimis svarbiausiais žodžiais be teisės sugrįžti į kosmoso platybes išskraidintų ir žmonių abejingumą, pavydą bei niūrią nuotaiką.
„Laikinoji sostinė“
