Kad Z.Balčyčiui pralaimėjimas nebūtų apmaudus, garantuojama narystė tame pačiame EP. Ramus ir premjeras A.Butkevičius – nepraras dabartinio posto. O ką jis atrastų netikėtai atsidūręs šeimininku S.Daukanto aikštėje? Tik naują psichologinę įtampą, oponentų, net ir savo partijoje, priekabių.
Be to, A.Butkevičius Briuselio koridoriuose nesijaučia lyg žuvis vandenyje. Tai akivaizdžiai matyti iš Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai.
Prezidento rinkimų kampanija pasibaigė vos prasidėjusi. Kas nors gal ir tikisi intrigos, bando mechaniškai skaičiuoti balsus, svajoja apie antrą rinkimų turą, po kurio kažkodėl visi turėtų susitelkti apie socialdemokratų kandidatą. Tuščios svajonės.
Norint bent iš mirties taško pajudinti susidariusią situaciją, nepakanka aritmetinio balsų perkėlimo. Savo balsų atiduoti nesiruošia net koalicijos partneriai. Siekiant, kad valstybės prezidentu taptų kitas žmogus, reikia proveržio, aršios kovos ir savitos prezidentinės koncepcijos, naujo požiūrio į užsienio politiką, į Lietuvos vietą pasaulyje. Deja, tokių ženklų kol kas nematyti.
Atvirkščiai, jau pirmais sakiniais Z.Balčytis skelbia, kad kaip kandidatas su niekuo nekovosiąs, ko gero, net su korupcija. Lietuva, anot jo, nuo kovų jau pavargusi, ir vieninteliu savo rūpesčiu jis matąs pastangas, kaip sumažinti, o gal ir panaikinti nedarbą. Ir nė vieno sakinio apie užsienio politiką, nors nuo to ir turi prasidėti pretenzija į prezidentus.
Kitais žodžiais tariant, kandidatui norėtųsi ramaus, nekomplikuoto, idėjomis neapsunkinto prezidentinio gyvenimo, pasivaikščiojimo prieš išsirikiavusius kareivius, nuotraukų su vaikais ir sportininkais, pasėdėjimo prie pietų stalo su kovojančių partijų lyderiais, padejavimo su politiniu elitu, kad Rusija vis dar nesikeičia norima kryptimi, paguosti L.Graužinienę, kad ne vien Ukrainai sunku, ir kartkartėmis priminti premjerui apie per lėtus žingsnius gausinant darbo vietas.
O ką daugiau toje Prezidentūroje veikti? Nomenklatūrinė svajonė. Nomenklatūrine galima pavadinti ir socialdemokratų siūlomą prezidento rinkimų koncepciją. Jos esmė paprasta – svarbu, kad neiškristų savas reikalingas žmogus, kaip tai būdavo ir sovietiniais laikais, iš nomenklatūrinio rato ir net pralaimėjęs tokiu nesijaustų.
Jeigu Lietuvos prezidentui būtų priskirtos tik reprezentacinės ir ordinų įteikimo funkcijos, su prezidento, kaip „vestuvių generolo“ vizija, būtų galima ir sutikti, bet kol kas jis yra renkamas visos tautos ir jo vaidmuo numatytas Konstitucijoje.
Esminė Lietuvos prezidento funkcija yra kartu su Vyriausybe formuoti užsienio politiką. Lietuvos užsienio politiką, ne Vokietijos. Nuo idėjų užsienio politikoje ir priklauso prezidento vaidmuo mūsų valstybės gyvenime.
Kova su nedarbu yra Vyriausybės užduotis. Taikyti susipykusius politikus – Bažnyčios. Prezidentas nėra antras premjeras ir D.Grybauskaitės susikoncentravimas kadencijos pradžioje į vidaus politikos klausimus, kuriems spręsti iš Prezidentūros pusės, išskyrus įstatymų vetavimą su abejotinos kompetencijos patarėjais, beveik nėra jokio mechanizmo, sukėlė daug nereikalingų įtampų.
Prezidentinių įgaliojimų, artinant juos prie vykdomosios valdžios, baiminantis autoritarizmo, Seimas niekada neišplės. Daugiausia, kuo gali būti prezidentas Lietuvos vidaus politikoje, tai tik moraliniu autoritetu ir išmintingu žmogumi tokias kebliais momentais, kaip „Garliavos byla“, vertinant jaunimo nacionalistinius judėjimus ir panašiai.
Net ir labai stengdamasis prezidentas nesutaikys lietuviškos kairės su dešine, neprivers E.Masiulio ir P.Gražulio susikibus rankomis žygiuoti gėjų eitynėse. To ir nereikia.
Politinė kova yra demokratijos ir politinės pažangos dalis, o prezidentas kaip arbitras svarbus gali būti tik išskirtiniais atvejais, kai kova pradeda kenkti nacionaliniams interesams.
Kišimasis į teisėsaugos sistemą dažniausiai pakenkia pačiam prezidentui ir net gali įklampinti į pavojingus skandalus. Plati prezidentinės veiklos erdvė yra bendravimas su visuomene, patriotizmo ugdymas, kultūros projektai, bet tam reikia būti atviresniam ir neužsidaryti savo rezidencijoje. Bet kuriuo atveju realių veiklos rezultatų iš prezidento laukiama užsienio politikoje.
Rytų partnerystės forumas yra pirmasis po Lietuvos įstojimo į ES mūsų valstybės užsienio politikos išbandymas.
Stebint iš šalies, nesigilinant į technines detales, Lietuva šioje atkarpoje atrodo gerai. Nepaisant neigiamo Ukrainos apsisprendimo, vis tiek galima kalbėti apie Lietuvos pirmininkavimo sėkmę, kai buvo vėl aktualizuota prieš penkerius metus kritikuota ir vos ne pačios D.Grybauskaitės, Rytų partneres vadinusios „ubagais“, nenumarinta tema, todėl Lietuva turi galimybę dar aiškiau suformuluoti savo vaidmenį ir misiją ES užsienio politikoje.
Žinoma, jeigu nepaaiškės, kad Lietuvos vadovai visa tai darė tik savireklamos tikslais ir pasibaigus pirmininkavimui Rytų partnerystės programa bus įkišta į stalčių.
Bet kuriuo atveju Lietuvos užsienio politikos kartelė jau pakelta į tam tikrą lygį, ir bet kuris kandidatas į prezidentus nebegali kalbėti neturėdamas savo vizijos ir idėjų. Deja, kol kas dar tokio neatsirado.
