Valdančioji koalicija, užgaišusi dalydamasi postus ir kovodama su prezidente D.Grybauskaite, šiemet netruko patvirtinti banalią tiesą, kad rinkimų pažadai ir realūs darbai – skirtingi dalykai.
Praėjusioje metų sandūroje suskubusi padidinti minimalų atlyginimą iki tūkstančio litų, šiais metais valdžia dažnai priminė į skirtingas puses traukiamą ar vietoje besimalantį vežimą.
Taip valdantieji atrodė mokesčių bei ekonominės politikos, socialinės sferos, sveikatos, švietimo reformų, energetikos baruose.
Tiesa, jie gali teisintis, kad vizijas ir planus į dugną tempia sunkus riedulys – buvusios valdžios ekonominės politikos sprendimai ir karpymai, kuriuos neteisėtais paskelbė Konstitucinis teismas.
Papildomi milijardai, galintys tapti dar vienu dideliu nežinomuoju, – „Snoro“ ir Ūkio bankams uždaryti paimtos lėšos.
Bet valdžia kol kas gali girtis, kad biudžeto galai sueina ir atitinka kriterijus, kurių reikia siekiant įvesti eurą.
Vis dėlto kas lėmė, kad valdžia buksavo? Viena vertus, tai pagrindinės politinės jėgos – socialdemokratų – viršūnių baimė rizikuoti ir imtis konkrečių veiksmų. Tačiau ne mažiau svarbu buvo koalicijos vidaus santykiai, jos politinis klimatas.
Pagrindiniai valdžios sąjungininkai socialdemokratai ir „darbiečiai“ kartu yra ir pagrindiniai politiniai konkurentai. Abi partijos puikiai supranta, kad viena be kitos šios sudėties Seime negalėtų išlikti valdžioje, bet kartu abi stengiasi rinkėjams parodyti, kad yra savarankiškos.
Ypač svarbu tai parodyti socialdemokratams, kuriuos tiek opozicija, tiek prezidentė nuolat kaltina tapus teisiamos Darbo partijos ir jos dvasinio vadovo V.Uspaskicho įkaitais.
Todėl kairieji, pasinaudodami ir opozicijos parama, sėkmingai prispaudė V.Uspaskichą, kad jis iš Seimo pirmojo vicepirmininko posto patrauktų savo uoliausią statytinį V.Gapšį.
Kartu buvo pašalintas ir Seimo pirmininkas V.Gedvilas, pakeičiant jį ambicingesne L.Graužiniene. Tačiau jos chaotiški išpuoliai visomis kryptimis, pirmiausia Prezidentūros adresu, regis, pakenkė ir pačiai politikei, ir partijai.
Jeigu „darbiečių“ vežimą sunkiai patempia netgi energingoji L.Graužinienė, ką jau kalbėti apie antrojo ar trečiojo ešelono atstovus, esančius, pavyzdžiui, ministrų postuose?
Bet prasta politine kokybe vien Darbo partijos kaltinti nederėtų. Juk viena ryškiausių šių metų politinių žvaigždžių su minuso ženklu sužibo ne kur kitur, o pačių socialdemokratų gretose. Tai Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas, vienas partijos sunkiasvorių veteranų B.Bradauskas.
Po to, kai šis kairysis sukėlė didžiulį triukšmą, dėl baimės prieš Rusijos ambasadą uždrausdamas Seime rodyti dokumentinį filmą apie Kovo 11-ąją ir Sausio 13-ąją, partijos vadovybė jį apgynė nuo kritikos ir opozicijos mėginimų išversti iš posto.
Tačiau kai B.Bradauskas tėškė, kad valstybines pensijas nuo genocido žydus gelbėjusiems lietuviams turi mokėti ne Lietuva, o Izraelis, į partijos etikos sargus kreipėsi jau pats jos lyderis A.Butkevičius.
Šie įvykiai rodo, kad net svarbiausią šalies partiją kamuoja rimta kadrų krizė.
Galbūt tik riebų pliusą galima dėti ties pasibaigusiu Lietuvos pirmininkavimu Europos Sąjungos Tarybai?
Žinoma, pats pirmininkavimas, prisiminus Lietuvai sėkmingai pasibaigusias derybas dėl didesnės Briuselio finansinės paramos ir būsimo ES biudžeto, – itin teigiamas dalykas.
Kita vertus, to, matyt, nereikėtų pernelyg sureikšminti. Juk pirmininkavimas – iš esmės formalus biurokratinių procesų, vykstančių sava vaga, koordinavimas.
Be to, taip ir nepavyko pasiekti svarbiausio geopolitinio tikslo – Kijevas nepasirašė Vilniuje sutarties su ES. Žinoma, pirmiausia tai lėmė ne Lietuvos ir visos ES diplomatijos klaidos, bet Ukrainos prezidento V.Janukovyčiaus noras toliau laisvai žaisti dvigubą žaidimą su Briuseliu ir Maskva bei pastarosios spaudimas.
Tačiau šiuo atveju vėl galima pasakyti, kad lazda turi du galus – agresyvėjanti Kremliaus politika, virtusi ekonominiu spaudimu ir Lietuvai, kenkia ir Rusijos įvaizdžiui, jos pozicijoms Vakaruose. Kai kurių Vakarų lyderių paskelbtas Sočio olimpiados boikotas – vienas to įrodymų.
Kad negalės vykti į Sočį dėl politinių priežasčių, suskubo pareikšti ir D.Grybauskaitė. Tačiau tarptautinėje erdvėje principingos ir moralios politikos vėliava mojuojanti prezidentė namie elgiasi kitaip.
Teisėsaugai dėl slaptos saugumo pažymos apie Rusijos grėsmes nutekinimo pričiupus prezidentės patarėją D.Ulbinaitę, šalies vadovė ir jai besilankstantys teisėsaugos vadovai neriasi iš kailio, kad byla būtų kuo labiau užvilkinta ar netgi užgniaužta.
Išties, A.Butkevičiui paskelbus nekandidatuosiant prezidento rinkimuose, šis skandalas – viena didžiausių duobių tiesiame D.Grybauskaitės greitkelyje į antrąją kadenciją. Nors šalies vadovė tebežaidžia slėpynes, pasakiusi, kad apie savo sprendimą praneš po mėnesio, nėra abejonių, jog ji sieks likti valdžioje.
Juk dėl taikesnės rinkimų kampanijos prezidentė net pabėrė neįprastų liaupsių Vyriausybei, kurią iki šiol pliekė ant kiekvieno kampo.
Žinoma, prezidentės tonas ir vertinimai vėl gali pasikeisti pasibaigus rinkimams ar net jų metu.
Belieka tikėtis, kad politikų žodžių mūšiai kitąmet pernelyg nepaveiks žmonių gyvenimo. Būtent taip buvo ir šiemet.
Apžvalgininkas
