Žiaurumai, įskaitant vaizdus, kai kovotojas krikščionis atsipjauna nukauto priešininko musulmono rankos, paskrudina mėsą ugnyje ir ją suvalgo (suėda? Juk žmogėdros, ne žmogiavalgiai?), nepalieka pasaulyje abejingų.
Jungtinių Tautų Saugumo Taryba leido Centrinės Afrikos Respublikoje (CAR) dislokuoti Afrikos Sąjungos valstybių taikdarių pajėgas. Dar pernai nuspręsta, kad prie afrikiečių pajėgų, kurias sudaro maždaug 4 tūkst. karių, prisijungs 1,6 tūkst. prancūzų karių, o šią savaitę ir Europos Sąjunga palaimino 500 karių misiją.
Gruodžio mėnesį sulaukę Prancūzijos prašymo prisijungti prie taikos palaikymo misijos CAR, Lietuvos krašto apsaugos ministerijos politikos planuotojai sukūrė planą šių metų balandžio-birželio laikotarpiu vienam mėnesiui nusiųsti į regioną vieną iš trijų turimų Lietuvos karinių oro pajėgų taktinių transporto lėktuvų C-27 su dešimties žmonių įgula.
Numatoma, kad bazuodamiesi gretimame Gabone, mūsų aviatoriai skraidintų į CAR Prancūzijos karius ir jų atsargas. KAM parengtame nutarimo projekte, kurį savo dekretu Seimui pateikė prezidentė, nenurodoma, kiek kainuotų ši misija.
Informacijos apie tai dar vakar neturėjo ir už visuomenės informavimą atsakingi KAM atstovai. Galima pagrįstai manyti, kad išlaidos nebus mažos, turint galvoje tai, jog lėktuvai, jei norima, kad jie skraidytų, yra nuolatinės ir brangios priežiūros reikalaujanti technika.
Manyčiau, svarbu darsyk atkreipti dėmesį į tai, kad lėktuvą ir įgulą siūloma siųsti į CAR ne po Europos Sąjungos misijos vėliava, o remiantis Prancūzijos pagalbos prašymu. Prancūzija – Lietuvos sąjungininkė NATO ir ES, tačiau iki pastarojo meto dvišalis karinis bendradarbiavimas nebuvo intensyvus.
Derėtų pripažinti, kad praėjusiais metais vienoje Baltijos šalių oro policijos misijos rotacijų tarnavę prancūzai mūsų šalies padangėje aktyvumu pranoko kitus sąjungininkus.
Prancūzų naikintuvai labai dažnai skraidė net virš Vilniaus, ne tiek savo treniruočių reikmėms ar demonstruojant pajėgas, kiek intensyviai treniruojant Lietuvos antžemines tarnybas – oro erdvės kontrolierius, kariuomenės orlaivių kovinius operatorius ir pan. Prancūzai tikrai padarė daugiau nei eilinės oro policijos rotacijos metu, ir ačiū jiems už tai. Tačiau nepamirškime, kad prancūzai Zokniuose vykdė NATO misiją, ir tai buvusi jų pareiga.
Prieš Seimo nariams pasineriant į debatus dėl lėktuvo siuntimo į Afriką, vertėtų viešai iškelti kelis vertybinius ir praktinius klausimus.
Pirma, ar Lietuva pajėgi tokią misiją atlikti? Be abejo, pajėgi. Ginčuose apie Lietuvos kariuomenės pirkinius, kai sakoma, kad trys „Spartanai“, kainavę arti 70 milijonų eurų, yra brangiausias ir nereikalingas pirkinys, visuomet aršiai oponuoju. Tai - brangus pirkinys, bet jis buvo itin naudingas tuo metu, kai visa kariuomenė buvo perorientuojama į ekspedicines operacijas (ar toks perorientavimas buvo teisingas – visiškai kitos, dar aršesnės diskusijos objektas).
Be „Spartanų“ ir jų lakūnų Lietuvos misija Afganistane būtų buvusi kitokia – mažiau savarankiška, mažiau aprūpinta. Praėjusį rugpjūtį, kai buvo ruošiamasi Goro provincijos atkūrimo grupės uždarymui, Kabule mėnesį buvo dislokuoti paeiliui du „Spartanai“, o vienu metu, kai krovinių srautas suintensyvėjo, į Afganistaną jie buvo atskridę abu (kodėl „abu“? Juk jų trys? - Vienas „Spartanas“ techniškai netvarkingas, ir jį suremontuoti dėl lėšų trūkumo, deja, neįmanoma).
Lietuvos pilotai rugpjūtį kasdien atlikdavo vidutiniškai du skrydžius tarp Kabulo ir Čagčarano, skraidindami tonas įrangos ir grupes karių. Taigi, Lietuvos KOP tokią misiją atlikti pajėgi, mūsų taktinių transporto lėktuvų pilotai turi sukaupę šimtų valandų skrydžių karo zonoje patirtį.
Antra, ar tokia misija turi paklausą? Be abejo, turi, ir tokios misijos karinės pagalbos ir solidarumo požiūriu yra matomos ir vertinamos. Daugiau kaip prieš dešimtmetį, Lietuvai siekiant narystės NATO, mūsų transporto aviatoriai šauniai padirbėjo, senuku An-26 skraidindami NATO krovinius iš Neapolio į Balkanus.
Tai buvo rimtas indėlis į pasirengimo Lietuvos narystei bylą. Nebijokim pasakyti drąsiai – Lietuvos kariuomenę tarp būsimų sąjungininkų išgarsino Afganistane veikę specialiųjų pajėgų eskadronai „Aitvaras“ ir mūsų karo aviatoriai. Jie Bosnijos, Kosovo ir Makedonijos padangėse skraidė tokiomis sąlygomis, kai kiti sąjungininkai atsisakydavo, leisdavosi į aerodromus, kurių kitų šalių lakūnai privengdavo.
Paminėjau NATO bylą. Šiemet minėsime narystės Aljanse dešimtmetį. Jį pasitinkame gėdingai mažu gynybos biudžetu ir blankiomis viltimis per kelerius metus jį padidinti keliomis dešimtosiomis procento dalimis. Krašto apsaugos sistema „valgo save“: amerikiečių karinių ekspertų vertinimu, kad išsilaikytų nedegraduodama, krašto apsauga turi gauti mažiausiai 1,2 proc. bendrojo vidaus produkto, o gauna 0,8 proc.
Apardytas „Spartanas“ – tik vienas to įrodymų. NATO sąjungininkų akyse šlyjančią Lietuvos reputaciją laiko tik SOP „Aitvaro“ kariai, patikimai veikiantys Afganistane šiuo metu, kai dauguma kitų sąjungininkų jau pasitraukė arba traukiasi. Pernai rugpjūtį beveik visą mėnesį turėjau galimybę Afganistane stebėti NATO ISAF misijos dalyvių pasitraukimo procesą, milžiniškas karinių krovinių ir karių eiles, laukiančias vis rečiau ir rečiau atskrendančių lėktuvų.
Jei jau manome, kad turime lėšų mėnesiui siųsti savo lėktuvą į kitą pasaulio kraštą, ar nebūtų labiau solidaru ir pareiginga prisidėti prie mūsų svarbiausio saugumo garanto – NATO – pajėgų perdislokavimo? Nepriklausomai nuo to, kada Vašingtonas ir Kabulas pasirašys saugumo paktą, lemsiantį užsienio pajėgų buvimo Afganistane perspektyvas, artimiausius metus sąjungininkai šioje šalyje patirs didelį taktinės transporto aviacijos poreikį.
Gruodžio pradžioje į Lietuvą grįžo Sausumos pajėgų kariai, po ES misijos „Atalanta“ vėliava kelis mėnesius nuo piratų išpuolių saugoję humanitarines siuntas į Somalį gabenantį Pasaulio maisto programos laivą. Lietuvos kariai nepriekaištingai atliko savo misiją, tačiau ji buvo daugeliu požiūrių visiškai beprasmiška.
Politikų, teigusių, kad pirmininkavimo ES Taryboje pusmetį Lietuva negali būti abejinga ES saugumo politikai, vertėtų paklausti, kiek realių politinių dividendų atnešė 16-kos karių budėjimas Jungtinių Tautų laive, ir ar apskritai ši misija buvo paminėta pirmininkavimo metu, pvz. Vilniuje įvykusiame gynybos ministrų susitikime?
Gal jau metas būtų retoriškai klausti, ar Krašto apsaugos ministerijos vadovai turi pakankamai vertybinių pamatų, o gal ir kompetencijos, kad išdėliotų tarptautinės gynybos politikos prioritetus? Kyla pagrįstas nerimas, kad narystė vienintelėje karinį-politinį saugumą pajėgioje užtikrinti organizacijoje – NATO - pasislenka iš pirmosios prioritetų pozicijos į nežinią kelintą.
Nors pastaruoju metu ir transatlantiniame dialoge stiprėja dėmesys Europos vieningai saugumo ir gynybos politikai, turi būti neginčijama, kad ribotų išteklių šalys privalo sutelkti pastangas gynybos bendradarbiavimui su NATO sąjungininkėmis.
Europos Sąjunga yra ir bus kitokios, ne karinės, bet „minkštosios galios“ garantas. Galime būti gerais europiečiais, aktyviai dalyvaudami bendroje užsienio politikoje, išnaudodami Rytų kaimynystės žinias, pareigingai ruošdamiesi euro įvedimui, įgyvendindami atsakingą ekonominę politiką. Bet gal į visa tai neįpainiokime savo ribotų gynybos pajėgumų?
Jei Seimo narių dėmesio nuo lėktuvo siuntimo į Afriką neatitrauks įsisiūbuojanti prezidento rinkimų kampanija ir vidaus politikos intrigos, diskusija gali būti įdomi.
Neabejoju, kad svarstant Prancūzijos pagalbos prašymą, bus neatsispirta pagundai priminti šios šalies trijų desantinių-puolamųjų laivų „Mistral“ pardavimas agresyviai Rusijai, o KAM ir URM atstovai tikins, jog Prancūzijos požiūris į Baltijos regiono saugumą pastaruoju metu sparčiai keičiasi.
Tad parlamentarams teks išspręsti moralinę dilemą, kam vertėtų padėti: pagalbos prašančiam sąjungininkui, kuris pastaruoju metu iš bičiulio pretenduoja tapti draugu, ar pagalbos tiesiogiai neprašantiems, bet ją mielai priimsiantiems patikrintiems draugams ir sąjungininkams?
