Palikime svastikas ir kūjus su pjautuvais nuošalėje, kadangi dėl šių simbolių panaudojimo ar jų tikslingumo miestų gatvėse, architektūroje ar skulptūroje visuomenė, matyt, neprieis prie vieningos nuomonės niekada. Kaip ilgametis simbolikos tyrinėtojas ir su simbolikos klausimais susijusių straipsnių autorius galiu pasakyti, kad dažnai kiekvienas savaip teisus.
„Svastika mūsų kultūroje senesnė už nacizmą“, – pasakys koks lietuvis, žinąs apie šį simbolį ne tik iš filmų apie hitlerinę Vokietiją. Ir jis bus visiškai teisus. „Taip, bet mūsų laikais daugelio sąmonėje svastika tapo tuo, kuo tapo“, – atšaus kitas ir bus lygiai taip pat teisus. Taigi akivaizdu, kad problema yra ne istorijos neišmanymas (juk tuo, kad Hitleris pats sugalvojo svastiką, tiki nebent tie, kuriems išvis niekas neįdomu), o ta, kad žmonės pirmumą teikia skirtingoms vieno ir to paties simbolio interpretacijoms bei skirtingai surikiuoja konkrečiam simboliui būdingų reikšmių svarbumą.
Su didelių politinių judėjimų ir režimų simbolika gal truputį paprasčiau. Jie palieka ryškų pėdsaką milijonų gyvenime, ir nereikia stebėtis, kad senosios prasmės nustumiamos į naujųjų šešėlį.
Tačiau neretai aistros ir tarpusavio nesupratimas kyla dėl gerokai neutralesnių simbolių. Sausio 13-osios neužmirštuolės akcija – viena tokių. Pasakysiu atvirai: nei segiausi neužmirštuolės simbolį, nei labai palaikiau tą akciją, tačiau mane glumino internete pasirodę neužmirštuolės „kompromatai“. Matyt, taip jau sutvertas pasaulis, kad jeigu kas nors ką nors teigia, tai kam nors būtinai reikia viską neigti.
Na, ir prasidėjo. Girdi, neužmirštuolė – klastingų masonų ženklas, o kiek vėliau pasirodė informacija, kad tai kažkoks paslaptingas Vermachto – nacių laikų Vokietijos kariuomenės – simbolis.
Taip, tam tikru metu Vokietijoje neužmirštuolę pradėjo naudoti masonai kaip rūpinimosi vargšais, nusivylusiais ir nuskriaustaisiais ženklą, vėliau šios gėlės atvaizdas pradėjo simbolizuoti koncentracijos stovyklose kalinčius masonus. Beje, ne tokia jau didelė naujiena, kad kai kurie 1918 m. vasario 16 d. akto signatarai buvo atviri masonai, todėl nelabai suvokiama, kur čia toji neva kompromituojanti sensacija. Nebent tiems, kurie tiki kažkokiu visuotiniu kenkiančių masonų sąmokslu. O gal masonai kažkaip griauna Lietuvos valstybingumą?
Visuose pasaulio kraštuose skirtingos masonų ložės naudojo įvairią iš įvairių tradicijų susirankiotą simboliką: kolonų atvaizdus, akį trikampyje, mūrininko įrankius, svambalą, liniuotę ir skriestuvą, į viršų kylančių laiptų vaizdus, netgi karstą ir kaukolę. Smulkesnių regioninių skyrių simbolikoje galėjo būti pavaizduota beveik bet kas – augalai, gyvūnai, dangaus kūnai, įvairūs kasdieniai daiktai.
Sutikite, sunku būtų rasti visais atžvilgiais unikalų simbolį, kuris būtų nenaudotas niekur? Heraldikos žinovas Edmundas Rimša vienoje savo knygų pateikia daugybę senovinių Vytį primenančių Vakarų Europos valdovų antspaudų. Ar tai reiškia, kad savo šalies heraldikoje naudojame prancūzų, švedų ar anglų didikų simbolius? Žinoma, kad ne.
Vis dėlto pačios pirminės neužmirštuolės prasmės masonų simbolikoje – būtent atmintis, rūpestis ir pagarba, o šios tradicijos šaknų reikėtų ieškoti anaiptol ne masoniškoje simbolikoje, o senojoje tautosakoje – liaudies pasakose ir dainose. Pavyzdžiui, Vokietijoje neužmirštuolė buvo laikoma paslaptingomis savybėmis pasižyminčia gėlė, galinčia pakuždėti sužadėtinės (-io) vardą. Vienoje iš pasakų sakoma, kad neužmirštuolės išaugo iš ašarų verkiančios mergaitės, kuri negalėjo susitaikyti su mylimojo išvykimu.
Nuo senų laikų neužmirštuolė buvo išsiskyrimo, atminties, pagarbos ir tam tikro tyro liūdesio simbolis, kuris, nors ir patraukė masonus, tačiau nepaisant to gyveno savo nepriklausomą gyvenimą. Masonai kreipėsi į tuos pačius giliausius simbolikos klodus, kaip ir nieko apie jų egzistavimą nenutuokianti paprasta liaudis, taigi neužmirštuolė nėra masonų ženklas, bet simbolis, taip pat naudotas ir masonų. Ar jaučiame skirtumą?
Neužmirštuolės paskelbimas „Vermachto ženklu“ – gana keistas žingsnis. Jei atmintis manęs neapgauna, to meto ginkluotųjų Vokietijos pajėgų simbolis buvo vadinamasis Balkenkreuz – juodas kryžius sidabriniais kraštais, kuriuo buvo ženklinama visa Vermachto technika. Šio kryžiaus dizainas varijavo, tačiau tai nėra taip svarbu.
Kita būdinga Vermachtui simbolika – tam tikro dizaino ereliai, kurie buvo siuvami ant uniformų bei vaizduojami ant šalmų. Jokios neužmirštuolės oficialiojoje Vermachto simbolikoje nebuvo ir būti negalėjo, tuo tarpu lietuviška internetinė spauda mirgėjo atradimais, kad ši gėlė - „Vermachto ženklas“.
Tiesa, radau užuominų, kad neužmirštuolė buvo tapusi pagalbos fronte kariaujančiųjų simboliu, tačiau, matyt, šio ženklo statusas nebuvo itin reikšmingas, kadangi informacijos apie tai visiškai mažai. Norėdamas pasitikslinti perverčiau porą iliustruotų Trečiojo Reicho simbolikai skirtų knygų. Pasirodo, veltui ten ieškojau neužmirštuolės – jos nėra net tarp trečiaeilių nacių simbolių. Užtat radau kitką.
Pavyzdžiui, vokiečių povandenininkai naudojo daugybę neoficialių ir pusiau oficialių ekipažų simbolių: vėžlius, kates, pasagas, ąžuolo lapus, kirvius, žuvėdras, inkarus, kometos atvaizdus. SS kariuomenės divizijų simbolikoje randame raktą, raguotą elnio galvą, karūnas, rugiagėlę, sparnuotą šalmą, žirgo galvą ir netgi horizontaliai pasuktą dvigubą kryžių.
Kai kurie žurnalistai, vaikščiodami visur ir baksnodami į neužmirštuolę kaip į menamą nacių simbolį, elgėsi visiškai diletantiškai. Tai tas pats, kas prieiti prie Vyties kryžiaus kavalieriaus, bakstelėti į ąžuolo lapus ant ordino juostelės ir žinovo veidu pareikšti, kad jis nešioja nacių simbolius, kadangi ąžuolų lapai – itin mėgstamas „nacistinės estetikos“ atributas.
Kiekvieną simbolį reikia vertinti ir interpretuoti sveiko proto ribose, kompleksiškai. Negalima traukti iš konteksto vien tik patogias reikšmes ir jomis manipuliuoti. Fasciją – senovės Romos galios ir teisės atributą kaip savo judėjimo simbolį pasirinko Benito Mussolini. Iš fascijos kilo sąvoka fašizmas. Nepaisant to, fascija yra nacionalinėje Prancūzijos emblemoje, ji vaizduojama ir Didžiajame Vilniaus herbe.
Skelbdami primityvų teiginį, kad Vilniaus herbe vaizduojamas fašistų ženklas, darysime didžiausią klaidą, nes fascijos simbolika daugialypė ir sudėtingesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie kitus simbolius: įvairių formų kryžius, žvaigždes, gėles, gyvūnus. Neieškokime priekabių ten, kur jų nereikia ieškoti, o kur buvo nuspręsta, kad reikia – priimtas konkretus konkrečios simbolikos draudimo įstatymas.
Grįždamas prie neužmirštuolės akcijos vėlgi pasikartosiu, kad šiuo atveju man rūpėjo išnagrinėti tik puolimą prieš patį simbolį. Prieš 2014 m. sausio 13 d. neužmirštuolės akciją savo iniciatyva panašiu pavadinimu surengė į šalies elitą besikreipiantys kultūros ir meno žmonės.
Ją irgi simbolizavo neužmirštuolės žiedai. Kultūros visuomenės atstovų nuomone, jų balsai nebuvo išgirsti, simbolinę idėją pasiglemžė kiti žmonės, pati gėlė tapo simbolinių spekuliacijų taikiniu, Laisvės gynėjų dienos rimtį aptemdė eilinis visuomenės susipriešinimas, tačiau tai jau visai kita istorija.
