Toliau – tyla. Ir tik naujiesiems metams įsibėgėjus, sausio pabaigoje, vėl apie tai pradėta kalbėti. Sausio 23 d. per vieną iš rytinių Lietuvos radijo laidų teko po ilgokai užsitęsusios tylos vėl išgirsti pokalbį apie jau tarsi ir prasidėjusius, bet dar nei tikslų, nei programos, nei jos realizavimo strategijos nesuformulavusius Teatrų metus. Pokalbis šiuos būgštavimus tik patvirtino.
Teatrų metų sumanytoja D.Teišerskytė, teatleidžia man Dievas, vėl kažką nerišliai kliedėjo apie meilę, tautą, vaikučius, „tikrą“ savo jaunystės laikų meną ir porą metų, kuriuos pradirbo sekretore ar administratore kažkurioje scenos meno institucijoje. Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas R.Rimeikis įnirtingai skaičiavo skurdžius aktorių atlyginimus, o Šiaulių dramos teatro direktorius Antanas Venckus aname laido gale visiškai pagrįstai ir teisingai šią situaciją ironizavo. Iš tiesų – kodėl gi 2014-ieji pavadinti Teatrų, o ne Petrų ar Tetrių metais.
Tuo tarpu Vyriausybės darbo grupės narė teatrologė E.Bajorinienė, rodos, kaip įmanydama stengėsi išsisukti nuo tiesioginių atsakymų ir tepasakė, mano galva, vienintelį reikšmingą dalyką – svarstant pasiūlytus projektus (o juos siūlyti, pasirodo, galėjo tik privačiais ministerijos atstovų laiškais paraginti teatrai, taip iš žaidimo eliminuojant visus nepriklausomus scenos meno kūrėjus) buvo nuspręsta paremti tuos, kurie galėtų turėti ilgalaikį poveikį.
Ir štai vasario 5 dieną Kultūros ministerijos interneto svetainėje pagaliau pasirodė vadinamasis Teatrų metų minėjimo priemonių planas. Jį peržvelgęs (skaityti ten nelabai yra ką) pamaniau, kad žodis „minėjimas“ čia – daugiau nei tinkamas. Nes vargu ar daug esama dalykų, tiksliau atitinkančių E.Bajorinienės iškeltą ilgalaikiškumo sąlygą nei tas pats „minėjimas“, paminklai ir atminimo ženklai.
Įspūdis toks, kad būtent šie ir sudaro patį Teatrų metų programos branduolį. Iš pradžių – duoklė ką tik pasibaigusiems Muziejų metams: Teatro, muzikos ir kino muziejuje jau kurį laiką veikianti ekspozicija „Viva Verdi!“, skirta G.Verdi metinėms, W.Shakespeare'o metinių minėjimui skirta paroda „Būti ar nebūti“ – kokie entuziastingi, iškalbingi, tarytum „nemuziejiški“ pavadinimai!
Kas nutiko su paroda Teatro muziejuje, žino kiekvienas ten jau apsilankęs. O kas, kur ir kaip rengs W.Shakespeare'o parodą – lyg ir nežinia. Bet prisiminus dviejų didesnių pastarųjų metų parodų, artimiau susijusių su teatro menu (kalbu apie užpernykštę lenkų menininko-universalo T.Kantoro parodą Nacionalinėje dailės galerijoje ir pernai Šiuolaikinio meno centre surengtą scenografijos ir šiuolaikinio meno parodą „Iliuzionistai“), fiasko, labai abejoju, ar mūsiškiams kuratoriams pakaks elementaraus intelektinio potencialo ir teatrinio pažinimo, kad susitvarkytų su pasaulinės dramaturgijos klasiko kūrinių ar jų interpretacijų turiniu bei forma. Nors, aišku, viską parodys laikas.
Nagi, skaitome Teatrų metų programą toliau ir ką matome? Lyg dviejų parodų-minėjimų būtų negana, šalia jų prie Lietuvos teatro laidotuvių procesijos visiškai organiškai prisišlieja ir du praeities akimirkas įamžinsiantys renginiai: pirmasis – filmas iš ciklo „Lietuvos teatro kūrėjų portretai“ (nesu nieko girdėjęs apie panašų ciklą – žinau tik prieš kokius septynerius metus anuometinių teatrologijos ir televizijos režisūros studentų susuktus trumpus pokalbius su žymiais mūsų teatro menininkais), antrasis – konferencija „Lietuvos teatrai vaikams ir jaunimui“.
Vyriausybės patvirtintame plane kol kas nepatikslinta, ar tai bus mokslinė konferencija, ar kokia praktinė laboratorija, ar tiesiog eilinis diplomatiška vietos teatrinių biurokratų sueiga. Bet vieną tikrai žinau: reguliariai teatrą vaikams analizuojančius, apžvelgiančius ir recenzuojančius specialistus galėčiau suskaičiuoti vienos rankos pirštais. O sprendžiant iš pavadinimo konferencija greičiausiai nebus tarptautinė. Tad kokia gi ji bus?
Skaitome toliau ir matome iš pirmo žvilgsnio puikią ir senokai lauktą idėją organizuoti ir sisteminti dramaturgijos vertimus į vadinamąjį „Pjesių banką“. Prie ko čia galima kabintis, paklausite? Sunku vienareikšmiškai atsakyti, juolab kad Teatrų metų minėjimo plane kol kas matome vien projektų pavadinimus ar pačius abstrakčiausius apibrėžimus. Bet ir anksčiau minėtoje radijo laidoje, ir kultūros ministro Š.Biručio viešuose pranešimuose bei interviu buvo gan aiškiai pasakyta, kad kalba eina apie labai konkrečios – klasikinės dramaturgijos – vertimus.
Kuo bloga yra klasika, – nenusileisite? Klasika, žinoma, yra gerai. Ypač formos ir turinio prasme tebeaktuali klasika. Bet nors užmušk nepatikėsiu, kad mūsų teatras su pastebimai susilpnėjusiomis režisūros lyderių pajėgomis bei taip per kelis dešimtmečius ir nesusiformavusiu „vidutinio lygio“ savo amatą įvaldžiusių režisierių-profesionalų cechu bent per žingsnį krustelės ėmęsis, tarkime, J.Calderono, Lope de Vegos, J.Racine'o ar F.Schillerio dramų.
Juolab kad geriausiu atveju pakenčiamų, o dažniausiai tiesiog į neviltį varančių pastatymų pagal I.Turgenevo, A.Čechovo, W.Shakespeare'o, Euripido ir kitų pasaulinės dramaturgijos aukso fondui priklausančių autorių kūrinius kiekvieno šalies teatro repertuare – nors vežimu vežk.
Lygiai taip pat niekas, net ir visa eilė nenusisekusių, neambicingų pastatymų, manęs neįtikins, kad šiuolaikinė drama yra neįgali atsakyti į šiandienos žmogų kankinančius klausimus bei spręsti jį slegiančias etines, socialines, politines, net tam tikra prasme psichologines problemas. Ir išjudinti pagrindo po kojomis netekusį Lietuvos teatrą. Galiausiai, net pažvelgę į to paties lietuvių teatro istoriją pamatysime, kad ir J.Jurašo, ir J.Vaitkaus, ir E.Nekrošiaus, ir R.Tumino stipriausi darbai kūrybinio kelio pradžioje buvo sukurti pagal autorių, kurie klasikais tapo tik vėliau, kūrinius. Net ir to paties O.Koršunovo oberiutai anuometinėje Lietuvoje buvo savotiška nepažinta egzotika. Bet didžiausias šiuolaikinės dramaturgijos minusas yra tas, kad jos nerasime mokyklinėse programose. Ja reikia domėtis, jos reikia ieškoti, skaityti. O tuo Lietuvoje rimtai ir sistemingai užsiima, niekam ne paslaptis, bene vienintelis Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovas A.Liuga.
Į Teatrų metų minėjimo priemonių planą įtrauktas ir užkulisiuose kone monumentaliu vadinamas nevyriausybinių scenos menų organizacijų veiklos, administravimo ir finansavimo tyrimas. Taip pat kasmet vykstanti teatralų apdovanojimo „Auksiniais scenos kryžiais“ ceremonija. Įdomus dalykas: kiek teko girdėti, Teatrų metų proga „Kryžiai“ šįmet bus perkelti į sceną, kuri šiuo metu neabejotinai išgyvena tikrų tikriausią „kūrybinį pakilimą“ – į Kultūros ministro lengvabūdiškai „slogučiu“ pavadinto, o iš tiesų sparčiai progresuojančios ragų ir kanopų ligos kamuojamą Panevėžio J.Miltinio dramos teatrą.
Per daug nespekuliuojant ir taip pernelyg aptakaus, neinformatyvaus Teatrų metų minėjimo plane įrašytų akcijų specifika būtina pastebėti ir dar vieną dalyką: kone pusę iš devyniolikos dokumento punktų sudaro vaikams, jaunimui, mėgėjų teatrui, socialiai jautrioms visuomenės grupėms skirti projektai. Viena vertus, norisi pasidžiaugti išaugusiu valdžios dėmesiu (norisi tikėti, ne tik šiemet) jaunajai teatro publikai ir jai kuriantiems menininkams.
Bet tuo pačiu ima nerimas dėl to, kad iš Teatrų metų eliminuojama kad ir kukli, kartais ir taip vos pastebima, bet vis dėlto egzistuojanti, kurianti, teatru apie savo visuomenę ir jos realybę kalbėti bandanti jaunoji nepriklausomų scenos menininkų karta. Esu beveik šimtu procentų tikras, kad nė vieno iš jų nepasiekė tas mistinis privatus LR Kultūros ministerijos atstovų laiškutis, raginantis siūlyti projektus Teatrų metų programai. Vis dėlto Teatrų metai – tai ne Teatro, o scenos menų institucijų ir joms vadovaujančių teatrinių biurokratų metai.
Kaip sakoma, Rytų fronte – nieko naujo. Bet net ir tokia programa, kokia buvo paskelbta ministerijos interneto svetainėje vasario 5-ąją, turėtų būti savotiškai įdomi ir tiems, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių Teatrų metų renginiuose taip ir nesudalyvaus. Nes šis planas, labiau nei bet ką kita, pirmiausia atspindi vakar, šiandien ir, panašu, „per amžius amen“ Lietuvoje klestinčią teatrinę ir apskritai kultūrinę konjunktūrą.
Tai šalis, kurioje per du dešimtmečius nepastebimai, bet užtikrintai nuslopintas bet koks kūrybinės laisvės poreikis, bet kokia jaunatviško maišto socialiniu, politiniu ar estetiniu lygiu galimybė. Ir visas kalbas apie teatro specifiką apibrėžiantį, visus technologinius ir visuomeninius perversmus išgyventi leidusį „čia ir dabar“ galime pamiršti.
Nes Lietuvos kultūros ir ypač teatro politikoje „čia ir dabar“ užtikrintai pakeičiamas „ten ir tada“ – ir ne tiek svarbu, ar kalbame apie praeitį, ar apie tai, kas dar galbūt tik bus. O tokioje šalyje nereikalingi jokie jauni specialistai – nei teatro, nei kino, nei bet kurios visiškai nebūtinai humanitarinės krypties. Perspektyvios čia tik trys profesijos: verslininko, paminklosaugininko ir ekstrasenso.
O grįžtant prie Teatrų metų kol kas „čia ir dabar“ turime tikrai įgyvendintą vienintelį, bet labai svarbų programinį punktą: šventinių metų logotipą. Iš karto perspėju, kad tas iš pirmo žvilgsnio pačiomis primityviausiomis priemonėmis nupaišytas plaktukas (ar raidė „T“) su dviem žvairom akim nėra dar vienas nelabai skoningas šio teksto autoriaus pokštas, o realus, Lietuvos grafinio dizaino asociacijos konkursą laimėjęs ir Kultūros ministerijos patvirtintas Teatrų metų logotipas (aut. A.Klemencovas). Civilizuotoje, kultūringoje, pilietiškai neabejingoje valstybėje turėjęs sukelti bent jau juo reprezentuojamos srities specialistų pasipiktinimą ir protestus, Lietuvos teatro profesionalų buvo sutiktas pašaipiais komentarais, ironiškomis šypsenėlėmis ir žaismingais pakrykštavimais feisbuke.
N.Gogolio „Revizoriaus“ finale Gorodnyčius savo apiplėštai, apmulkintai ir, atleiskite, išdulkintai gubernijai sušunka: „Iš ko juokiatės? Iš savęs juokiatės!“. Taip ir matau, kaip po šio animuoto „plaktuko“ ženklu publikai rodoma E.Nekrošiaus „Jobo knyga“, O.Koršunovo „Žuvėdra“ ar naujoji J.Jurašo „Barbora Radvilaitė“.
Ar jau juokinga?
Nekalbėsiu už kitus scenos menų atstovus – neturiu tokios teisės. Bet kaip vis dar šios šalies pilietis ir šioks toks teatralas, turiu teisę garsiai protestuoti: gerbiamas kultūros ministre, gal aš ir jaunas, gal dar daug ko nesuprantu, bet vis dėlto jūs klystate – aš nesu debilas!
