Tačiau iš Vakarų atėjo ir vienas baisus dalykas. Tai – isteriški ir karingi gerumo, pakantumo ir mielumo gūsiai.
Tauta, ne taip seniai stovėjusi prie televizijos bokšto ir lindusi po tankų vikšrais, dabar pavirto kudakuojančių darželio auklėtojų susirinkimu, kurios kiekvienu patogiu ir nepatogiu atveju kartoja „patyčios!”, “patyčios!“, „patyčios!“, lyg pulkas išgąsdintų davatkų prie striptizo klubo.
Vaikai nuo mažumės yra psichologų taikiklyje. Specialistai, apsiginklavę naujausiomis teorijomis ir anksčiau negirdėtų sutrikimų arsenalu, kiekvienam bambliui gali diagnozuoti po kelias būkles: nebeliko nei tinginių, nei neklaužadų, nei padaužų, nei šiaip mažamečių banditų.
Šiandien jie visi jau tik ligoniukai ir traumuoti, jų negalima nei barti, nei auklėti, nei gretinti su geresniais vaikais, juos galima tik girti ir nevalia nieko drausti, nes senieji auklėjimo būdai išmesti į šiukšlyną kaip nemoksliški ir neprogresyvūs.
Visiems aplink nuolatos vaidenasi, kad ir vaikus, ir jų tėvelius ir mamytes visi tik ir taikosi pažeminti ir, galiausiai, privesti prie savižudybės erzinimo ir šaipymosi būdu. Išlepusios ir apsikaišiusios nevyriausybinėmis organizacijomis Vakarų valstybės (pirmiausiai – Skandinavijos šalys) atnešė įprotį žmogui nuolatos dairytis, gal galėsi pasijusti auka. Ir tada kur nors ką nors galėsi apskųsti dėl garbės ir orumo įžeidimo.
Anksčiau psichologinė pagalba buvo skirta tiems, kam sunku arba labai blogai. Šiandien, atrodo, pagalba būtina kiekvienam, kas atsikėlęs nesijaučia pakankamai laimingas ir jau visą pusdienį nebuvo paglostytas, pagirtas ir apdovanotas.
Tai galioja ne tik vaikų pasauliui. Anksčiau juokingi atrodė grasinimai, vos tik kas nors ką nors pasako, kas tau nepatinka, „kreiptis į teismą ir prisiteisti tūkstančius“, dabar žodis tapo kūnu. Į teismus jau plūsta tikri ieškiniai. Istoriją apie močiutę Anglijoje, parašiusią laišką į laikraštį, kad jai nepatinka gėjų paradas, ir susilaukusią dviejų policininkų vizito iš nuovados dėl įtarimų kurstant neapykantą, šiandien Lietuvoje nebeatrodo tokia tolima užsienietiška realybė. Greitai nebebus galima pasakyti, kad jums nepatinka balta duona, nes kas nors patrauks baudžiamojon atsakomybėn dėl neapykantos kviečių augintojams kurstymo.
Jau ir pas mus vis mažiau ką galima subjektyviai mėgti arba nemėgti: kaip mat išlįs akademinė ir nevyriausybinė bendruomenė ir pradės gerai pastatytais balsais pirmiausiai reikalauti „argumentų“ (tik tam, kad paskui, išgirdusi, galėtų juos atmesti: „neįtikino“), o paskui grasinti pasekmėmis.
Kaip ir Vakaruose, nebaudžiamai galima šaipytis tik iš verslininkų, bankininkų, prekybininkų ir didelių bendrovių, nes visi jie, kaip žydai getuose prieš kelis dešimtmečius, jau privalomai vaikšto su virtualiais geltonais antsiuvais ant drabužių ir ne šaligatviais.
Visiems kitiems suteikta teisė užsigauti dėl absoliučiai bet ko, ir gintis nuo užsigavimo įstatymo ir teisėsaugos kumščių pagalba.
Mes išmokome visur įžiūrėti ne tik „įžeidimą“, bet ir „neapykantos kurstymą“, nes juk yra gana paprasta įsivaizduoti ir teismui papasakoti, kad neapykanta žmogui gali sukilti nuo bet ko, net nuo menkiausios kritikos ar šiaip nepakankamai mielo įvertinimo – jei tas žmogus pats yra tos neapykantos jau pritvinkęs ir tik ir laukia, kada jos balionas susprogs. Jei kažkas ilgai stengėsi pasijusti auka ir save atitinkamai programavo jam – arba jai – daug nereikia.
Dar gerai, kad „pavydo sukėlimas“ kol kas nėra paskelbtas nusikalstama veika, o galėtų būti. Tada galima būtų po teismus patampyti visus, apie kieno gražesnį gyvenimą papasakoja blizgieji žurnalai ir internetas.
Pamatei svetimą automobilį, susierzinai, pykšt ieškinį – čia kursto pavydą visiems dviratininkams, kurie pasijunta nuskriausti, žlunga jų socialinis gyvenimas, nukenčia jų padėtis darbe ir versle. Manote, čia juokas? Panašūs pasiūlymai nuolatos svaidomi interneto komentaruose: tik parašyk apie kokį restoraną ir 250 Lt sąskaitą, tuoj kas nors privaloma tvarka pasakys, kad čia yra paprastų žmonių niekinimas ir prokuratūra turėtų susidomėti, kaip neapykantos skatinimu. Tik laiko klausimas, kada kas nors iškosės pirmąjį ieškinį.
Iš Vakarų atėjo ir draudimo kultūra, susijusi su bet kokiu įvardinimu, kad štai žmogus yra kvailas, chamas, savanaudis, netašytas, tamsus ar neturi skonio. Tuoj pat pasigirs retorinis klausimas – „o tai kam čia geriau nuo to, kad taip pasakei, ar ne geriau būtų buvę, jei pasakytum, kaip tam žmogui pasikeisti?“.
Daugeliui – beveik visiems – jau ėmė atrodyti, kad bet koks kalbėjimas ar rašymas viešoje erdvėje yra leistinas tik tada, kai jis, tų humanitarinių cypdavatkių nuomone, pateisinamas, nes nuo jo kažkas keičiasi „į gerąją pusę“, ir šunsnukį galima pavadinti šunsnukiu tik tuomet, jei „padedi jam būti geresniu“.
Koks tikslas iš jų šaipytis, jie juk nepasikeis, kone automatiškai iššauna žodinį užtaisą šleikščiai saldžiuose politinio korektiškumo syvuose marinuotas intelektualas, kuris jau išmoko iš veidmainiškų gerovės valstybių visada ginti piktadarį, o ne auką, ir užstoti kvailį ir kenkėją (nes, pagal jo logiką, protingi ir geradariai patys apsigins, jiems pagalbos nereikia).
Tiesa yra ta, kad pašaipos ir patyčios mums reikalingos, kaip orui reikalingas ne tik deguonis, bet ir anglies dvideginis, ir kaip miškui reikia ne tik kiškučių, bet ir vilkų, kad visuomenėje būtų normalus balansas. Ir kad silpnumas, naivumas ir kvailumas kartais turėtų pasekmes, o ne tik psichologinės pagalbos liniją, kur nevykėliams paaiškins, kad jie tokie pat nuostabūs, kaip ir bet kuris iš mūsų.
