Kaukši plaktukai, žviegia elektriniai atsuktuvai, gulasi ant šimtų lentynų dešimtys tūkstančių knygų – ketvirtadienį sostinėje atsidaro prieštaringiausias metų renginys, Vilniaus knygų mugė.
Kodėl prieštaringiausias? Mat ta demokratiška ir visuotinė šventė – su nežmoniška grūstim ir iš proto varančiu lėtu vaikščiojimu (minia juda lygiai tokiu greičiu, kaip jos lėčiausias narys), su eilėmis prie bilietų, prie paltų, prie autorių parašų, prie bankomatų – yra nepaneigiamas įrodymas, kad Lietuva gyvena labai gerai.
Tai, kad tos minios ir eilės kasmet vis didesnės, rodo, kad lietuviai gyvena vis smagiau. Alus, dešros ir pyragai visose kitose metų mugėse negali nurungti knygos: nei lankytojų skaičiumi, nei pasiūlos įvairove, nei pakylėta atmosfera. Lietuviai keturioms dienoms, rodos, užmiršta, kad jie turi daugiau įgūdžių skųstis, o ne džiaugtis, žiovauti, o ne domėtis, ir nežinoti, o ne išmanyti.
Blogai gyvenantys žmonės knygų neskaito, neperka ir eilėse prie jų nestovi. Kadangi Lietuvoje yra kitaip (skaito, perka ir rikiuojasi), tai reiškia, kad mes, nepaisydami mūsų tokios neilgos raštijos istorijos, nesidrovėdami savo menkučio ir mažai reikšmingo literatūros paveldo, iš tikrųjų esame prie pasaulio lyderių, nes penas protui ir vaizduotei mums svarbesnis už visus kitus maistus.
Žinoma, kaip ir kasmet, bus žmonių, kurie nepraleis progos pabambėti. Tarp blizgių ir margų stendų, kur pypsės kortelių skaitytuvai ir šiurens banknotai, nebetelpantys į stalčius (sėkmingesnės leidyklos grynuosius per knygų mugę pakuoja dėžėmis), šlitinės, ironiškai dairydamiesi aplink, šiek tiek apšilę nuo šen bei ten įpilamo brendžio nereitinginės (neperkamos) raštijos kūrėjai. Tie patys, kurie daug kartų dardėjo žemyn Rašytojų sąjungos laiptais, ir kurie Nidoje rašytojų poilsio namus per dešimtmečius pavertė purvino betono lindyne, kurios bodėtųsi net ir Kalkutos lūšnų gyventojai.
Po mugės apie „liūdnas dienas literatūrai“ kalbės surūgusios tetos storo stiklo akiniais, ir galima iš anksto atspėti, kokie atstumiantys vaizdiniai bus jas labiausiai eksploatuojami: receptų knygos, greitomis sulipdyta publicistika, erotikos braškytės, ir šiaip visoks verstinis šlamštas.
Negali būti tikras, bet turbūt kas nors paminės Džordanos Butkutės memuarus (Jurgos Baltrukonytės knyga „Džordana Butkutė. Prarastas rojus“ išleista jau prieš penkerius metus, tačiau taip persuko protus aukštosios kultūros autoritetams, kad tos knygos vardą ligi šiol kartoja kaip užkeikimą ir liudijimą, kad šėtonas net ne prie vartų, o jau įsirangęs patalpų vidun – juokingiausia yra tai, kad visi tuoj pat pasisako knygos neskaitę; jei šį veikalą būtų nusipirkę tiek žmonių, kiek jį prakeikė, tai autorė ir herojė būtų turtingos, o knygynuose matytume pratęsimą).
Ir būtinai, būtinai bus paminėtas žodis „komercija“, nes kas gi gali būti baisesnio, nei kažkas, uždirbęs pinigų. Žinoma, ne viskas, kas susiję su knygomis, šiandien džiugina. Dideli knygynai šiais laikais beliko prekybos centruose, o miestų viduryje jie nebegali išsilaikyti, dviejų trečdalių grindų ploto neatidavę jaunimo kavinėms su kartono puodeliais, kurios geriau sugeba pateisinti išlaidas patalpų nuomai ir šildymui. Žiūrint į daugelį jų, lyg į vargstančius buto savininkus, įsileidusius nuomininkų ir dabar vaikščiojančius pasieniais, būna nelabai linksma, bet tokia yra realybė: žmones dažniausiai perka per muges, per akcijas ir per nuolaidų savaites. Už visą kainą perka tik labai turtingi arba labai nekantrūs.
Knygynams, kaip jaukiausiai prekybos įmonių kategorijai miesto centre, regis, ateina paskutinioji.
Kaip šalis, labai daug leidžianti verstinės literatūros, Lietuva negali pasidžiaugti gera vertimų kokybe: kai kalbos specialistai kovoja su vėjo malūnais, užuot atsipalaidavę ir leidę originalo rašyseną bent jau angliškiems vardams ir pavardėms (aš kalbu čia apie visas Peges, Meges ir Sjū grožiniuose tekstuose – labiausiai rūpinamasi varguoliais, kurie negalės ištarti Peggy, Maggy ir Sue), vis dar tirštai kliuksi prastai redaguoti tekstai, lyg kreivu kirviu ištašytas stilius ir komiški vertimai.
Pastarieji daugiau gyvena filmuose (jų paradą vainikuoja „pareigūnas Daunas“ – officer down, ir „jis vežioja man riešutus“ – he drives me nuts), tačiau ir knygose, panorėjus, galima daug ko rasti. Visa laimė, kad tie, kas pakankamai gerai supranta angliškai, verstinės literatūros neskaito, o tie, kas skaito, ne visada supranta, kad skaito ne vertimą, o mažaraščio atpasakojimą.
Tačiau visa tai yra tik detalės. Kada nors, tyrinėdami mūsų laikus, istorikai stebėsis, kaip daug mūsų šiaurinio krašto gyventojai skaitė XXI amžiaus pradžioje, ir turbūt vadins šiuos laikus „auksiniu literatūros periodu“. Mes šiandien esame viso šito dalyviai.
