Šis procesas vyksta jau seniai, tačiau stengtasi jo nepastebėti, o euroskeptikų motyvus bandoma aiškinti savo vietos politikoje neradusių iškilių asmenų ambicijomis, žemės savininkų egoistiniais išskaičiavimais ar net pasidavimu Rusijos „minkštajai galiai“.
Bet priežastys svarbesnės ir neabejotinai siejasi su Lietuvos istorija, pradedant jos valstybingumo užgimimu ir pastangomis išeiti į pasaulį. Tai platesnių filosofinių studijų objektas, tarpukario laikotarpiu sietas su lietuviško charakterio tyrinėjimais, dabar - su tapatybės problema.
Tačiau vargu ar galima užginčyti, kad pastarąjį dešimtmetį drauge su intensyviomis liberaliomis europietiškomis reformomis pradeda veržtis ir negatyvaus konservatizmo nuotaikos, kurios jau nepaaiškinamos vien euroskepticizmo mada kad ir toje pačioje ES.
Stiprėjanti priešprieša tarp nacionalinio uždarumo ir federalizmo keliu žengiančios ES bus lemiama artimiausius 5-7 metus. Tai jau tampa prezidento rinkimų idėjinių diskusijų pagrindu.
Du pretendentai į prezidento postą - su aiškia antieuropine nuostata. Tai B.Ropė ir R.Paulauskas. Pastarasis, paklaustas apie išstojimo iš ES galimybę, aiškiai neatsakė, bet tai tik taktinis manevras. B.Ropę remia referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams organizatoriai ir didžioji dalis pasirašiusiųjų. Tai labai daug. Prie jų prisišlies nemažai „paksistų“ ir „garliavistų“.
R.Paksas, užkirtęs kelią kandidatuoti į prezidentus V.Mazuroniui, labai aiškiai išdėstė savo antieuropinę poziciją ir atspindi dar nuo nepriklausomybės atkūrimo laikų panašių pažiūrų žmonių nuomonę.
Kartu su daugybe viskuo nusivylusių pensininkų, nuolatiniais darbo biržos klientais, priverstų emigruoti vaikų tėvais ir amžinai prieš bet kurią valdžią protestuojančiais kandidatai euroskeptikai gali atsidurti labai arti rinkimų finišo.
Bet juk ne vien buitinės nesėkmės nulemia žmogaus apsisprendimą, už ką balsuoti. Ieškoma ir kilnesnių motyvų. Ir jie nesunkiai surandami.
Štai ką neseniai pareiškė signataras R.Ozolas: „Reikėtų labai aiškiai postuluoti nacionalizmą kaip alternatyvą liberalizmui ir išaiškinti, kad tai nėra nusikalstamas dalykas, o vienintelė šiame pasaulyje dabar susiklosčiusioje situacijoje humaniškumo ir galimybės žmogui būti žmogumi priebėga.“
Euroskeptiškų samprotavimų skalė Lietuvoje labai didelė - nuo ekonomikos iki moralės problemų. Deja, iki šiol į tai valdžioje buvę konservatoriai žvelgė iš aukšto. O dabar, jau baugščiai dirsčiojant į šalis, tenka nerimauti dėl savo retėjančių gretų, nes prieš kai kurias europietiškas naujoves moralės srityje, auklėjant vaikus pasisako ir Lietuvos katalikų bažnyčia. O ji rinkimų rezultatams, nors ir netiesiogiai, turi daug reikšmės.
Nuosekliausi ir įtakingiausi tolesnės integracijos į ES šalininkai (ne vien ekonominiais klausimais) lieka konservatoriai, socialdemokratai ir Liberalų sąjūdis. Kai kurie pastarosios partijos nariai agituoja už ES kaip federaciją.
Konservatoriai ir liberalai, neturėdami savo partijų kandidatų prezidento rinkimuose, visiškai pasitiki dabartine šalies vadove. Kaip įsivaizduoja ES ateitį, D.Grybauskaitė nėra dar aiškinusi ir, regis, to nesiruošia daryti iki rinkimų dienos.
Tačiau ne vien diskusijos apie Lietuvos ateitį gali nulemti rinkimų rezultatus. Euroskeptikai jau nebėra politikos paraštėje, įmanomos įvairios, net neteisėtos, visuomeninės akcijos, todėl prezidentei gali tekti ne tik aštriau pasisakyti, bet ir imtis konkrečių veiksmų.
Reikės reaguoti ir į Kovo 11-ąją rengiamas nacionalistines eitynes. Ant kulnų lips naujos atominės elektrinės priešininkai ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Visas šias problemas sukėlė ankstesnių valdžių nenoras gilintis į keliamas problemas ir nesugebėjimas surasti naujų būdų joms spręsti.
Referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams gal ir neįvyks, bet tai nereiškia, kad pasikeis pasirašiusiųjų nuomonė ir nuotaikos.
Kuris iš kandidatų į prezidentus gali pakeisti blogą tradiciją ir išgirsti, ką iš tikrųjų nori pasakyti kitaip mąstantys? Kuri reikšminga politinė jėga palaikytų tokį dialogą?
Konservatoriai, remiantys D.Grybauskaitę, kaip ir anksčiau, įvairaus lygio euroskeptikus laiko dirbančiais Rusijos naudai, o nacionalizmo gaivinimą, sekdami europarlamentaro V.Landsbergio žodžiais, prilygina nacionalsocializmui. Iš esmės tai tik alyvos pylimas į ugnį.
Be to, nacionalizmo sąvoka nebūtinai turi tik neigiamą reikšmę. Jeigu D.Grybauskaitė laikysis konservatorių požiūrio į euroskeptikus, idėjinė priešprieša tik stiprės.
Realią alternatyvą nesikalbėjimo su oponentais tradicijai galėtų pasiūlyti socialdemokratai ir jų kandidatas Z.Balčytis.
Koalicijos situacija ypač kebli, ir socialdemokratų vadovybė jau pademonstravo diplomatinius gebėjimus bent laikinai atidėti aštrias problemas, diskutuoti ir tartis. Tokia išmintinga pozicija vis labiau sulaukia visuomenės pritarimo.
Jeigu panašiu keliu žengtų ir Z.Balčytis, visuomenėje atsirastų civilizuotos diskusijos viltis. Tokia diskusija dar nepavėluota. Euroskeptikų ir eurogerbėjų ginčas kol kas tik prasidėjęs, ir būtų milžiniška klaida laukti, kol tai taps realia, gal net fizine, priešprieša.
Būtent prezidentas turi iš anksto numatyti bręstančias problemas ir sugebėti telkti visuomenę joms įveikti.
