Bet štai anądien lyg ir vienas važiavau automobiliu. Dainavau. Bet ką, kas išplaukia iš pasąmonės. Gėrėjausi savimi. Jaučiau, kad dainavimas pamažu virsta giedojimu: „Lietuva, motyne mūsų, tu didmočių žeme...“
Tą akimirką, kai mano sąmonė suvokė nedorėlės pasąmonės išdaigą, mane surakino stuporas. Vos stulpo nepabučiavau. „O jeigu mane dabar kas nors girdi?“ – kurį laiką galvoje sukosi įkyri mintis, kol aš paklaikusiomis akimis ant galinės sėdynės ieškojau blakės, infiltruotojo, seimūno, tardytojo, teisėjo, būsimojo kameros draugo...
Tirtėdamas iš siaubo negalėjau nusikratyti minties, kad ką tik giedojau Lietuvos himno parodiją, kurią 2012-ųjų birželį sostinės požeminiame garaže atliko trys save menininkėmis vadinančios menininkės. Kuo joms tai baigėsi? Ikiteisminiu tyrimu, kuris buvo nutrauktas tik prieš kelias dienas.
„Man ikiteisminį tyrimą turbūt irgi nutrauktų, bet nuo tada net mikčioti garsiai nepajėgčiau“, – galvoje daužėsi padrikokų žodžių varpai. Ir aš nuo galvos iki kojų apsipyliau prakaitu. Mat teismų bijau nuo tada, kai prieš daugybę metų užverčiau paskutinį F.Kafkos „Proceso“ puslapį.
Aš visada žinojau, kad dainuoju labai prastai – tai suprasti padėjo ne tik prieš daugybę metų įgytas meno kritiko diplomas. Todėl tai ir darydavau, kai ničniekas lyg ir negirdi. Bet nuo tos įsimintinos dienos, kai vos nepabučiavau stulpo, giedu nebyliai net ir likęs vienas. Bijau, kad diplomuoto kritiko nuomonės neimtų tikrinti teismai.
Ar tik ne dėl to scenoje tokie nedrąsūs buvo latvių ir lietuvių kūrėjai, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatę drovoką spektaklį „Barikados“ apie 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius? Ar tik jie, kaip ir aš, nepabūgo, kad jų talento nepradėtų „kritikuoti“ šalies teisėjai ir teisėjos.
