Juk net lietuviai yra įrodę, kad futbole visko būna. Ne, šį kartą ne apie pralaimėjimus Farerų saloms ar Lichtenšteinui, o istorines lygiąsias su vokiečiais ar italais.
O tada jau galėsime svajoti apie 2-3 vietą grupėje, kuri leis atsidurti bent per žingsnį nuo jo didenybės Europos čempionato.
Viskas atrodo gražu ir įmanoma. Bet greitai prisimenu, kaip buvo su atranka į 2014 metų pasaulio čempionatą Brazilijoje. Bosniai, graikai ir slovakai atrodė dar silpniau už dabartinį pirmąjį trejetą. Tačiau dvi iš trijų pergalių atrankoje mes pasiekėme pačiame finiše, kai beliko su latviais žaisti žaidimą, kas iš braliukų bus aukščiau.
Tada žvelgiu į nacionalinės komandos kandidatų sąrašą, kuris vėl sukelia abejonių dėl kai kurių nepakviestų garsesnių futbolininkų. Bet verkti dėl to jau net atsibodo, nes vis tiek toks pasirinktas rinktinės vežimo modelis važiuoja į priekį konkrečiai neaiškindamas, kodėl yra taip ir anaip.
Nauja rinktinė žaidžia kaip lygūs su lygiais su Kazachstanu. 128-ąja komanda FIFA reitinge. Jau vien mes, lietuviai, atrankose lenkdami tik latvius, San Mariną ir Lichtenšteiną, esame 102-i.
Gerai, galite sakyti, kad Lietuvos rinktinė buvo nesusižaidusi, susirinko po labai ilgos pertraukos ir I.Pankratjevas išbandė jaunuolius L.Spalvį, D.Petravičių ir S.Stankevičių. Sveikintina idėja, bet vien jaunimo integracijos į rinktinę neužtenka.
Pažiūrėkime į ne ką mažiau sudarkytą Kazachstano daržą. Beveik visa rinktinė sudaryta iš tėvynėje žaidžiančių kazachstaniečių, kuriems šalies futbolo čempionatas prasidės tik savaitgalį. Ir pasikartosiu – tai 128-oji reitingo komanda. O pasiteisinimas, kad varžovai mačui ruošėsi savaite ilgiau, neįtikina.
Apskritai, teisintis po mačų su Kazachstanu nereikėtų. Tokius varžovus reikia paprasčiausiai nugalėti. Abejoju, ar galiu sutikti su trenerio žodžiais, kad rezultatas nėra svarbiausias dalykas. Tų pergalių Lietuvos futbolas ir taip turi labai mažai. Ir kas jei ne pergalės sutelks komandą prieš svarbiausias kovas ateityje bei nukreips tinkama linkme?
Kalbant apie ateitį ir artimiausią rinktinės pamainą, iškart po lygiųjų Antalijoje Lietuvos jaunimo rinktinę Balstogėje 5:0 sumuša Lenkijos bendraamžiai. Štai tau ir ateinanti nauja karta.
Kai pažiūri dar toliau, planuojiesi jau dabar pirkti 2015 metų kalendorių ir pasižymėti spalio 12-ąją – vėlų rudens pirmadienį, kai pirmą kartą istorijoje susitiks Lietuvos ir Anglijos rinktinės. Anglų treneris Roy‘us Hodgsonas sakė, kad Vilnių malonu aplankyti. Bet čia pat susiraito didelis klaustukas, ar strategas (pirmiausia, jei apskritai išliks poste) su visu savo Anglijos futbolo žvaigždynu vėliau nekeiks tragiškų stadiono sąlygų. Kaip neturėjome, kur normaliai priimti futbolo titanų, taip neturime. Taip greičiausiai artimiausiu metu ir neturėsime. Anksčiau prieš futbolo elitą raudonuodavome iš gėdos, bet dabar jau nebėra ko. Įpratome.
Kalbėti apie Lietuvos futbolo problemas galima valandų valandas. Bet po pralaimėjimų ir nusivylimų ne tik dėl rezultatų, tačiau ir dėl to, kas vyksta aplinkui nacionalinę komandą, užsiauginome labai storą odą. Įpratome būti mušami.
Aš tikiu, kad Lietuva šiame dešimtmetyje gali turėti rinktinę finaliniame Europos ar pasaulio čempionato etape. Bet pagrindo man teikia ne Lietuvos futbolo progresas, o toji viltis, kad mums negali taip ilgai nesisekti. Viskas. Daugiau niekuo negaliu paremti savo svajonių. Na, nebent slapčia tikiuosi, kad rinktinės jauninimo politika stebuklingai pasiteisins.
Vis dėlto dabar jau nebeverta kažko tikėtis. Net ir turint pakankamai normalius burtus ir UEFA praplatintą kelią į finalinį Europos čempionato etapą. Belieka tiesiog sėdėti ir tyliai laukti geresnių laikų. Kol nebus strategijos ir kryptingo judėjimo į priekį, tol reikės tikėtis nebent Fortūnos šypsnio.
Šiemet nebent pasidžiaugsime intriguojančiu A lygos sezonu ir tikėsimės dar vieno meilę futbolui žadinančio Vilniaus „Žalgirio“ ar kito Lietuvos klubo žygio Europoje.
Juk taip gera matyti Lietuvos futbolo pergales stadione.
