Gyvybės langelis Kaune – matomoje vietoje, prie pat įėjimo į P.Mažylio gimdymo namus. Pro šalį šaligatviu vaikšto praeiviai, gatve važiuoja mašinos.
Iš gimdymo namų su naujagimiu ant rankų išėjo besišypsantys tėvai. Kai atidariau gyvybės langelį, jie nustebę pažvelgė į mane. Tikiuosi, jiems niekada nekils minčių čia atnešti savo kūdikį.
Lopšys įtaisytas ant rūbinės palangės, tad pirmoji pamestinuką pamato rūbininkė. Kai tik jis atsiduria lopšyje, Naujagimių skyriuje suskamba skambutis.
Šalia paliko ir maisto
Naujagimių skyriaus gydytoja Loreta Krikščiūnienė puikiai pamena, kas nutiko praėjusių metų gruodžio 14-ąją.
Tą šeštadienį ji budėjo. 13 valandą suskambo skambutis. Ji nubėgo laiptais žemyn į rūbinę ir iš lopšio paėmė ne mažą kūdikį, o jau paaugintą berniuką, apvilktą šilta striuke.
Į lopšį buvo įdėtas ir raštelis su vaiko vardu, buteliukas mišinėlio bei košės indelis. Medikė nunešė pamestinuką į skyrių ir pranešė apie jį policijai. Kol atvyko pareigūnai, ji su kolegėmis tris valandas nešiojo vaiką ant rankų, nes paguldytas jis stojosi ir norėjo bėgti.
„Pamaitinome, apžiūrėjome. Jis buvo sveikas, linksmas, švariai aprengtas. Turėjo net 16 dantukų. Atvyko policija ir vaikutį išvežė į Kauno klinikinės ligoninės Vaikų skyrių.
Buvome šokiruoti, nes paprastai gyvybės langelyje paliekami ne paauginti vaikai, o naujagimiai.
Štai prieš keletą savaičių radome ką tik gimusį, dar kruviną, nuogą kūdikį, įkištą į didelį kombinezoną. Jį iškart priglaudė laikinieji globėjai. Gerai, kad mama šį naujagimį atnešė mums, o ne išmetė į konteinerį.
O tas gruodį paliktas berniukas buvo jau pusantrų metų. Nors tėvų, palikusių vaikus gyvybės langelyje, įstatymas leidžia neieškoti, iš galvos mums neišėjo mintis: kokie žmonės galėjo vaiko atsikratyti lyg nebereikalingo baldo?“ – pasakojo L.Krikščiūnienė.
Tėvai žiūrėjo televizorių
Tą patį gruodžio 14-osios vakarą Vilkaviškio rajono Sūdavos miestelyje jaukiame ir šiltame nuosavame name įsitaisiusi ant sofos per didžiulį televizorių žinias žiūrėjo jauna pora.
21 metų Algina Kazlauskienė ir 37-erių Giedrius Kazlauskas klausėsi, kaip žinių vedėja paskelbė apie gyvybės langelyje paliktą jų sūnų.
Šalia televizoriaus stovinti vaikiška lovelė buvo tuščia, liūdni ant palangės kėpsojo minkšti žaislai, kampe – medinis arkliukas.
„Kaip jūs tada jautėtės, kai per žinias skelbė apie gyvybės langelyje rastą jūsų sūnelį?“ – paklausiau Kazlauskų, nuvažiavusi pas juos jau po pusantro mėnesio.
Trumpai patylėjusi Algina atsakė: „Nejaukiai.“ Vyras pritardamas linktelėjo galvą.
„Tik nejaukiai?“ – smilktelėjo širdį man, svetimam žmogui.
Pranešė, kad pasirūpino
Kad ir „nejaukiai“ pasijutę, palikto berniuko tėvai gruodžio 16-osios, pirmadienio, rytą nuvyko į Vilkaviškio vaiko teisių apsaugos skyrių. Bet ne ašarodami prašyti sugrąžinti jiems vaiką.
„Baikite pas mus landžioti! Mes savo vaiku jau patys pasirūpinome“, – pasakė jie vaiko teisių apsaugos specialistei.
„Man net kojas pakirto: kaip pasirūpino? Pasirodo, tai jie paliko pusantrų metų sūnelį gyvybės langelyje! Padėkojau jiems, kad nenudaigojo, ir paprašiau viską surašyti. Jie surašė. O kai išėjo, informavau kitas tarnybas, kad paliktas vaikas yra iš Sūdavos miestelio“, – susijaudinusi pasakojo Vilkaviškio vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Rasa Blažaitienė.
Vaikas trukdė išsimiegoti
Pirmą kartą R.Blažaitienės kabinete A.Kazlauskienė su sutuoktiniu pasirodė 2013 metų lapkritį.
Abu tikino, kad vaiko jiems nebereikia. Esą jie pavargo, nori išsimiegoti. Be to, vaikas negražus, jo galvutė atrodo per didelė.
Iki tol šie tėvai Vaiko teisių apsaugos tarnybai nebuvo žinomi, nes nėra asocialūs, nevartoja alkoholio.
„Aš jiems ilgai aiškinau, kad vaikas – ne daiktas, kurį atsibodus galima išmesti. Bet tėvai ir toliau kartojo, kad vaikas jiems nereikalingas.
Jiems buvo suteikta pagalba – namuose lankėsi psichologas, socialinė darbuotoja, švietimo specialistai. Finansinės pagalbos negalėjome skirti, nes tėvas uždirbo pakankamai.
Dar jie teigė turį paėmę kreditų, tad esą nebus iš ko vaiko auginti. Kalbėjo ir apie esą sutrikusį sūnaus vystymąsi, nors mūsų specialistai nustatė, kad berniukas sveikas, gal tik vystosi lėčiau nei jo bendraamžiai. Tėvai gaudavo siuntimą vaikui pas specialistus į Kauną, tačiau jį paėmę dingdavo.
Mūsų pastangos buvo bevaisės. Tėvams tokios paramos nereikėjo, nes jų tikslas buvo priešingas – ne išsaugoti sūnelį šeimoje, o jo atsikratyti! Mūsų tarnyba tam trukdė“, – kalbėjo Vilkaviškio vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja.
Kai įkalbinėjimai ir pagalba nepadėjo, R.Blažaitienė paaiškino tėvams, kaip galima pradėti vaiko atskyrimo nuo tėvų procedūrą. Tada vaikas augtų globos namuose arba pas globėjus, o tėvai galėtų jį lankyti.
Jie turėtų kreiptis į teismą, kuris nuspręstų perduoti vaiką Įvaikinimo tarnybai. A. ir G.Kazlauskams buvo paskirta pirminė nemokama teisinė konsultacija.
„Tačiau tėvai dingo, o likus savaitei iki Kalėdų vėl pasirodė mano kabinete ir išdidžiai pranešė, kad „patys susitvarkė greičiau“ – įkišo vaiką į gyvybės langelį“, – pasakojo tokio poelgio šokiruota R.Blažaitienė.
Tuo metu Vilkaviškio rajone asmenų, pageidaujančių globoti kūdikius, nebuvo. Tačiau R.Blažaitienės pokalbį su Įvaikinimo tarnybos specialistu girdėjo J.V. ir A.V., jau auginantys vieną globotinį.
„Jie iškart apsisprendė su mūsų darbuotoja vykti į Kauną, pasiimti pamestinuką ir jį laikinai globoti. Kas to vaikelio tėvai, jiems nesakėme“, – aiškino R.Blažaitienė.
Priglaudė laikini globėjai
„Norėjome globoti daugiau vaikučių. Turime tiek meilės, kad jos dar ne vienam užtektų. Kai išgirdome apie tėvų išmestą sūnelį, su vyru nedvejodami jį priglaudėme. Kaip galima išmesti pusantrų metų vaikutį? Mes patys esame netekę vaiko, tad galėtume keliais eiti, kad tik jį turėtume“, – kalbėjo J.V., o moters akyse tvenkėsi ašaros.
Kalbėtis su ja ir jos vyru apie vaikus – tai draskyti niekada neužsitrauksiančią žaizdą. Jų paauglys sūnus žuvo.
Iš pradžių jie nežinojo, kas tas pamestinukas berniukas, kurį iš Kauno parsivežė į namus.
„Ar jis neatrodė jums negražus, didžiagalvis? Ar neišgąsdino, kad jo neva lėtesnė vystymosi raida?“ – paklausiau tų dviejų kaimo žmonių.
„Ką jūs, jis gražus, akys didelės. Ta galvytė gal didesnė, bet mums tai nesvarbu. Jokios proto negalios nebuvo matyti – buvo linksmas, juokėsi. Perrengiau jį naujais drabužėliais, kad pradėtų gyvenimą iš naujo, ir parsivežėme.
Kol rengiau, buvo įsitvėręs į mano pirštą, lyg bijotų, kad nepalikčiau.
Vėliau ėmė vaikščioti prilaikomas, mus jau pažindavo. Kas jis, kieno, kodėl paliktas – niekas mums to nesakė.
Bet kadangi čia – kaimas, greitai sužinojome, kad vaiką numetę tėvai gyvena tame pačiame rajone. Su vyru nuvažiavome pas juos.
Buvo gal 13 valanda. Radome abu miegančius. Vaiko nebebuvo, tad galėjo išsimiegoti. Supykusi paklausiau, gal atsikratę vaiko šampano išgėrė.
Bet labiausiai norėjome jų paklausti, kodėl taip nežmoniškai pasielgė“, – kalbėjo laikinai pamestinuką globojusi J.V.
Kelionei prireikė 68 litų
Alginos ir Giedriaus norėjau paklausti to paties kaip ir laikinoji jų vaiko globėja.
Nuo mažo Sūdavos miestelio šalia Vilkaviškio iki Kauno – 80, o iki Marijampolės – 30 kilometrų. Bet tėvai įkyrėjusio sūnelio panoro atsikratyti gyvybės langelyje ne Marijampolėje, o Kaune.
Vis toliau – ir nuo pažįstamų akių, o gal ir nuo pačių savęs?
Nors vėliau Giedrius man pasakė, kad jo algos vos užtenka benzinui, kad kūdikio priežiūrai nebelieka, tą rytą degalams užteko. Iki Kauno pirmyn ir atgal prireikė kokių 15 litrų. Tad atsikratyti vaiko tereikėjo kokių 68 litų.
Bandžiau įsivaizduoti, kaip tą gruodžio 14-osios rytą motina pripylė į buteliuką mišinuko, išvirė ir į dėžutę įdėjo košės, kaip iškėlė sūnelį iš lovos, aprengė striuke, įspraudė į rankas minkštą žaislą, užrašė ant popieriaus lapelio jo vardą ir išnešė į mašiną.
Bandžiau, bet nepavyko.
Buitis – sutvarkyta
Nemaniau, kad šie jauni žmonės mane pasitiks draugiškai. Prikūrentame kambaryje buvo švaru ir jauku. Murkė prižiūrėta katė, kuriai indelyje netrūko dešros.
Yra ir didelis plokščiaekranis televizorius, ir nauja skalbyklė. O didžiuliame akvariume linksmai nardė žuvytės. Algina išvirė kavos, iš dėžutės išėmė naujus dailius puodelius.
Susėdome prie stalo trise ir tada ištariau kankinantį klausimą „kodėl?“.
Nusivylė ir sūnaus grožiu
– Pavargome, neišsimiegodavome. Turime ir finansinių problemų. Vaikutis iš krūties nevalgė, reikėjo pirkti košytes, o jos brangios.
Prisiėmėme greitųjų kreditų, antstoliai ėmė išskaičiuoti iš algos. Dabar mums belieka 700 litų, dar už vaiką moka 97 litus, – po neilgos tylos prakalbo tėvai.
– Tai išmainėte kreditus į vaiką? – paklausiau jų, bet išgirdau tik tylą. – O kam reikėjo tų kreditų?
– Pragyventi, pirkome šį tą, mašiną reikėjo paremontuoti. Man į darbą važinėti reikia 10 kilometrų, tad vien benzinui per mėnesį reikia 400 litų, – paaiškino Giedrius.
– Tuos dešimt kilometrų juk ir dviračiu galima numinti? O kodėl ėmėte tuos kreditus, jei žinojote, kad bus sunku atiduoti?
– Tikėjomės, kad darbo birža Alginą siųs mokytis ir mokės stipendiją. Iš jos būtume galėję grąžinti kreditus. Todėl ir Algina prisiėmė kreditų. Tačiau nebuvo nei mokslų, nei stipendijų, – aiškino Giedrius.
– Bet šeimos juk ir dešimt vaikų užaugina, nors turi pinigų tik duonai. O jūs turėjote tik vieną vaikutį, gyvenate močiutės name. Nemylėjote savo pirmagimio?
– Nelabai gražus buvo... Galvytė didesnė, blogai valgė. Neverkdavo per daug, bet pavargome.
Nustatė vystymosi raidos sutrikimą. Pamanėme, kad kitur bus pamaitintas, prižiūrėtas, ir nusprendėme atiduoti į gyvybės langelį. Nebuvo lengva taip pasielgti, – tikino abu tėvai.
– Ar vaikui tereikia pavalgyti? O tėvų meilės? Ir kodėl reikėjo įkišti į langelį, juk galėjote per teismą atiduoti įvaikinti? Būtumėte galėję jį ir aplankyti.
– Kad ta Vaiko teisių tarnyba Vilkaviškyje prisigalvojo visokių taisyklių, viskas ilgai truko. Į gyvybės langelį atiduoti buvo greičiau.
Nueidami net neatsigręžė
– Iš kur sužinojote apie gyvybės langelius?
– Paskaitėme internete.
– Tad Kalėdas jau šventėte vieni, be vaiko, niekas nebetrukdė pailsėti?
– Taip jau išeina.
– Ar sunku buvo įkišti pusantrų metų sūnelį į kūdikiams skirtą langelį?
– Nesunku. Kišome abu.
– Ir praeiviai nematė? Juk buvo vidurdienis.
– Ne.
– Sūnelis neverkė?
– Ne. Žinojome, kad nesušals, kad tuoj jį iš ten paims.
– Nueidami atsigręžėte pažiūrėti, ar jau paėmė?
– Ne, neatsigręžėme. Ir mums buvo stresas. Gailėjomės taip pasielgę. Bet nebežinojome, ką daryti.
Ilgokai negalėjo pastoti
– Jūs, Giedriau, net 16 metų vyresnis už 21-erių Alginą. Neatkalbinėjote jos nuo tokio žingsnio?
– Ne, abu pasitarėme ir taip nusprendėme.
– Kiek metų jūs vedę?
– Trejus. Bet kartu – jau devynerius.
– Vadinasi, drauge pradėjote gyventi, kai Alginai buvo tik 12 metų? – paklausiau nustebusi.
– Na, gal buvo jau 13. Mano pusbrolis vedęs jos seserį, taip ir susipažinome. Man nepatiko gyventi mieste, Vilkaviškyje, todėl atsikrausčiau pas ją į kaimą. Padedu čia ūkyje, gerai sutariame.
– Ar laukėte savo pirmagimio? – paklausiau Alginos.
– Taip, labai, – nusišypsojo moteris. – Ilgai negalėjau pastoti, gydžiausi. Pastojau mokydamasi paskutinėje klasėje, tad mokyklos nebaigiau. Kai gimė, atrodė normalus. Tik vėliau pamatėme, kad raida sulėtėjusi.
– Tad antro vaikelio galite ir nebeturėti?
– Tikriausiai.
– O ką veikiate per dienas, Algina? Sakėte, kad nuo vaiko pavargote.
Vyras dirba naktinėje pamainoje, tai gal turite ūkį, vištas auginate? Kieme matau ūkinius pastatus.
– Ne, nieko neturime. Susitvarkau namie, pietus išverdu.
– Vaiką, įkalbėti jo laikinųjų globėjų, panorote susigrąžinti. Bet jo čia nematau. Kur jis?
– Vilkaviškyje, savaitiniame darželyje. Pirmadienį atvažiuoja autobusiukas, pasiima, penktadienį parveža.
Jam ten gerai, jis ugdomas.
O aš negalėčiau visą dieną jo žiūrėti, nes nuo rytojaus pradėsiu lankyti kirpėjų kursus. Kai ta istorija išaiškėjo, mums daug padeda Jurgio Matulaičio namų Kaune vienuolės, – pasidžiaugė Algina.
Svarbiausia – kreditai
Nemažai žmonių buvo neabejingi šio pamestinuko likimui. Vieni jų paaukojo pinigų, o arkivyskupo J.Matulaičio namų vienuolės nupirko mamai kirpėjo įrangos. Taip pat jos vieną dieną per savaitę praleidžia jaunų tėvų namuose drauge su vaiku.
O kas bus toliau? Kaip reikės susigrąžinti ryšį su vaiku, jei su juo beveik nebendrauji? Tėvai sakė taip toli į ateitį nežiūrintys.
Dabar jiems svarbiausia – grąžinti kreditus. Jų dar likę per 8 tūkstančius litų.
„Kai paaugęs jūsų sūnus sužinos, kad buvote jo atsikratę, ką jam pasakysite? Gal atsiprašysite?“ – paklausiau tėvų.
„Teks atsiprašyti“, – prižadėjo abu.
Susigrąžinti nelengva
Kai Algina ir Giedrius panoro susigrąžinti sūnų, vaiko teisių apsaugos specialistėms atrodė, kad jų troškimas nuoširdus. Tėvai kas antrą dieną vykdavo pas globėjus su dovanomis sūneliui.
„Gruodžio pabaigoje jie į Vilkaviškio vaiko teisių apsaugos skyrių atvyko su laidos „TV pagalba“ kūrėjais ir pareiškė norį pasiimti vaiką.
Paaiškinau, kad pagal įstatymus turi rašyti pareiškimą policijai. Šiuo atveju DNR testo nereikėjo atlikti, buvo aišku, kad langelyje paliktas vaikas yra jų.
Tėvai buvo nepatenkinti, kad reikia laikytis įstatymų.
Pagaliau tik po pusės mėnesio, sausio viduryje, patys globėjai tėvus nuvežė ir į policiją, ir jiems atvežė vaikutį, nes esą tėvai neturėjo tam benzino. Sunku numatyti, kas tų tėvų galvose dėsis ateityje. Bet mums svarbu, kad vaikas augtų šeimoje, mes to tikimės“, – apie ateitį kalbėjo Vilkaviškio vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja R.Blažaitienė.
Naujas vardas ir gimtadienis
Gyvybės langelyje kūdikius motinos palieka, nes vienos jų kenčia nuo depresijos po gimdymo, kitos liūdi paliktos partnerio, trečios esą neturi kur ir iš ko gyventi arba pagimdo nelauktą kūdikį.
Bet vargu ar jos iki galo suvokia, kad daugiau turbūt niekada nebepamatys savo atžalos. O jų pagimdytas vaikas nesužinos, kas buvo jo tėvai.
Jo gimtadieniu, jei nėra palikta dokumentų, bus laikoma diena, kai kūdikis atsidūrė gyvybės langelyje.
Jam bus suteiktas išgalvotas vardas ir pavardė.
Pamestinuką įsivaikinę įtėviai suteikia jam savo pavardę. Jei ne – jis visą gyvenimą gyvena su jam sugalvota pavarde.
Pavyzdžiui, iš devynių kūdikių, paliktų Kaune, P.Mažylio gimdymo namų gyvybės langelyje, beveik visi buvo netrukus įvaikinti.
„Globėjai trokšta tokių vaikučių, kuriems nereikia pereiti tarpinės stadijos – pagyventi globos namuose.
Turėjome ir pamestinuką mulatą, bet būsimieji globėjai, pamatę odos spalvą, jo pasiimti neišdrįso“, – pasakojo P.Mažylio gimdymo namų Naujagimių skyriaus vedėja Daiva Viršutienė.
Dvynukės sugrįžo pas savo motiną
Genovaitė Rafanavičienė
LR korespondentė
„Sausio 3 dieną dveji metai sukako sesutėms dvynėms (nuotr.), kurias motina paliko Kaune, P.Mažylio gimdymo namų gyvybės langelyje. Tada joms buvo vos trys savaitės.
Motina skubėdama pamiršo nuo vienos dukros rankos nuimti gimdymo namuose uždėtą vadinamąjį paselį. Tuomet ir paaiškėjo, kad ji į Kauną buvo atvežta iš Alytaus dėl gresiančio sudėtingo gimdymo.
Iškviesta pasikalbėti į Vaiko teisių apsaugos skyrių, 31 metų alytiškė prašė leisti pačiai auginti dukras. Ji teigė neketinusi palikti savo mergaičių, o tam ryžosi paskutinę akimirką.
Po keturių mėnesių motina atsiėmė dvynukes iš Alytaus kūdikių namų.
Vienas geradarys sumokėjo metinę buto nuomą, kad motina turėtų kur parsivežti dvynes.
Netrukus ir mergaičių tėvas panoro gyventi kartu su jų motina ir padėti auginti dukras. Tačiau tai truko neilgai.
Jauna alytiškė sulaukė savo motinos pagalbos. Tad linksmos ir sveikos mergaitės dabar auga prižiūrimos mamos ir močiutės, žaisdamos su 10 metų broliu.
Prieš kelis mėnesius motina iš nuomojamo buto su dukromis persikraustė į močiutės butą ir laukia eilėje socialinio būsto.
Moteris nenori net prisiminti tų išgyvenimų, stengiasi žiūrėti tik į priekį – rūpintis dukromis ir siekti, kad būtų panaikinta jai prieš 5 metus apribota motinos valdžia sūnui. Sūnaus globa buvo patikėta jos motinai.
Buvusi nerūpestinga jauna moteris po didelių sukrėtimų pasikeitė, dabar gyvena tvarkingai.“
Darželis įpareigojo tėvus lankyti atžalą
Dainora Daniliauskienė
Vilkaviškio vaikų darželio „Pasaka“ direktorė
„Kazlauskų vaikas per mažas šiame darželyje būti, bet padarėme išimtį.
Berniukas yra specialiojoje grupėje. Turi problemėlę, bet ją įžvelgti gali tik specialistai. Vedžiojamas jau vaikšto, kitų vaikų yra mylimas, nes mažiausias.
Su juo dirba socialiniai pedagogai, logopedas, kineziterapeutas. Už vieną vaiko dieną darželyje tėvai moka 70 centų. Kitas išlaidas padengia savivaldybė.
Tėvus dabar įpareigojome lankyti sūnelį, ateina ir močiutė – vyro mama.
Nežinau, ką tėvai galvojo palikdami sūnų gyvybės langelyje. Manau, kad mama stokojo ir socialinių, ir motinystės įgūdžių. Bet laiko auginti ir ugdyti vaikutį juk turėjo pakankamai.“
Motina apsigalvoti gali per tris mėnesius
Jovita Tarvydienė
Vaiko teisių apsaugos ir pagalbos skyriaus Įvaikinimo poskyrio vyriausioji specialistė
„Gyvybės langeliai buvo įsteigti tam, kad motinos saugiai paliktų nenorimus kūdikius. Pusantrų metų vaikas, vos tilpęs į gyvybės langelį Kaune, buvo didelis netikėtumas visoms tarnyboms.
Gyvybės langelyje rastą kūdikį tris mėnesius prižiūri laikinieji globėjai. Jei per tą laiką neatsiranda tėvai, laikinieji globėjai gali pasiimti jį ilgalaikei globai ar įsivaikinti.
Per ketverius metus Lietuvoje gyvybės langeliuose paliktas 31 kūdikis.
2009 metais paliktas 1 kūdikis, 2010 m. – 12, 2011 m. – 4, 2012 – 6, 2013 – 7, 2014 m. – 1.
Iš jų tik 3 vaikus panoro pasiimti biologinės motinos.“
Gyvybė krikščionims – didžiausia vertybė
Ričardas Doveika
Kunigas
„Vienas krikščionybės principų – gyvybės kultūros tarnystė – užgimė ankstyvaisiais amžiais, kai buvo didelis vaikų mirtingumas.
Krikščionys neišmeta vaikų į gatvę, laikosi valstybės įstatymų. Popiežių nurodymais pirmieji langeliai buvo įkurti prie vienuolynų, kad gimęs vaikas nebūtų nužudomas, o pakliūtų į aplinką, kuri prisiima už jį atsakomybę.
Bažnyčiai gyvybė yra didesnė vertybė už vienokias ar kitokias aplinkybes, už gyvenimo kokybės vertę.
Ir Lietuvoje gyvybės langeliai buvo atidaryti siekiant mažinti abortų, nužudomų kūdikių skaičių. Jei mes panaikinome mirties bausmę nusikaltėliui, kodėl turėtume užsimerkti, kai kūdikis išmetamas į šiukšlių konteinerį?
Bažnyčia pritaria gyvybės langeliams, kurie išsaugo vaiko gyvybę, pritaria vaiko teisei augti šeimoje. Susitarta, kad vaiką langelyje palikusi motina nebus persekiojama ir baudžiama – taip krikščioniškai nusprendė brandi tauta.
Pasigirsta kalbų, kad gyvybės langelius reikia naikinti. Norėčiau paklausti tų žmonių, ar jie priklauso Katalikų bažnyčiai? Matyt, jie iš tų, kurie deklaruoja: mano kūnas, mano vaikas, tad darau, ką noriu. Taip kalba kažkieno kraujuojanti sąžinė. Tai nuodėmės kultūra, kuri siekia iš visuomenės atimti sąžinės likučius.
Gyvybės langeliai yra dalis visuomenės tarnystės vienas kitam dėl ateities.
Ir niekam neduota teisės atimti gyvybės bei teisės į gyvenimo galimybę.“
Palikę vaiką tėvai neieškomi ir nebaudžiami
* Pirmasis gyvybės langelis buvo įkurtas XII amžiuje Vatikane. Viduramžiais tėvai nereikalingus vaikus palikdavo ant bažnyčios laiptų.
* Pirmieji šiuolaikiniai gyvybės langeliai atsirado Vengrijoje 1996 metais. Per 15 metų juose buvo palikta 40 kūdikių.
* Lietuvoje pirmasis gyvybės langelis buvo atidarytas Vilniaus kūdikių namuose Žolyno gatvėje 2009 m. lapkričio 25-ąją. Jį pašventino kunigas Ričardas Doveika. Tų metų gruodžio mėnesį čia buvo palikta 3,8 kilogramo svėrusi mergaitė. Ji gavo Gruodytės pavardę.
* Šiuo metu Lietuvoje veikia 8 gyvybės langeliai: Vilniuje, du Kaune, Marijampolėje, Šiauliuose, Klaipėdoje, Alytuje, Panevėžyje.
* Vokietijoje veikia 99, Lenkijoje – 45, Italijoje – 8, Vatikane – 1, Kanadoje – 1, Čekijoje – 44 gyvybės langeliai.
* Tėvai, palikę kūdikį gyvybės langelyje, neieškomi, nebaudžiami ir visam laikui išlieka anonimai.
* Gyvybės langelių priešininkai teigia, kad jie esą pažeidžia kūdikių teises – užaugęs vaikas niekada nepažins savo tėvų, brolių, seserų.
* O šalininkai teigia, jog gyvybės langeliai steigiami ne tam, kad skatintų motinų neatsakingumą, o kad būtų išsaugota vaikų gyvybė.
