Priedo „Studijos“ skaitytojams pateikiame istorijas, kaip trys vyrukai iš skirtingų miestų tada, kai visi stojo į aukštąsias, atlaikė aplinkinių spaudimą ir nepaisydami tuometės profesinių mokyklų reputacijos pasirinko būtent šias švietimo įstaigas.
Ir neapsiriko – tai liudija Visagino technologijos ir verslo profesinio centro, Kuršėnų politechnikos mokyklos bei Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centro absolventų patirtis.
Specialybė pelnė pripažinimą
Viską meti ir eini mokytis virėjo profesijos?! Tokia buvo aplinkinių reakcija, kai tuomet aštuoniolikmetis Ruslanas Bolgovas nutarė mokytis ne aukštojoje mokykloje, o Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centre (TVPMC).
Šiandien Ruslanas džiaugiasi, kad jaunystėje užteko ryžto taip pasielgti. Mat profesinėje mokykloje įgytos žinios ir praktika buvo gera pradžia profesinio tobulėjimo link. 1993 metais įgijęs virėjo profesiją jis pradėjo dirbti vienoje Visagino kavinių, vėliau grįžo į Profesinio mokymo centro kavinę, kurioje dirbdamas dar ir dalijosi žiniomis su mokiniais.
Kai atvyko gyventi į Vilnių, vaikinas pradėjo dirbti naktiniame klube „Brodvėjus“. Tuomet Ruslanas užsibrėžė tikslą tapti Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacijos nariu.
Tai nebuvo taip paprasta, bet jis ryžtingai ėmėsi siekti šio tikslo: dirbo virtuvės vadovu garsiuose sostinės restoranuose ir kavinėse („Steak House Hazienda“, „Le Gout“, Kotrynos vyninėje), sėkmingai dalyvavo ne viename virėjų čempionate.
R.Bolgovas neliko nepastebėtas – jo meistriškumas ir darbštumas buvo įvertinti, nuo 2006 metų jis yra Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacijos narys.
Be to, šis vyras visada pasiruošęs dalytis patirtimi su tais, kurie nori mokytis amato. 2010 m. jaunimui skirtame projekte „Pameistrys II“ maisto gaminimo subtilybių jis mokė jaunimą.
Ruslano vadovaujami projekto „Kiekvienas nori būti meistru!“ dalyviai virtuvėje drąsiai eksperimentavo, ieškojo geriausių kulinarinių sprendimų, vėliau visi jie savo pagamintais patiekalais nustebino Vilniaus mugės lankytojus.
Kai Visagino TVPMC mokiniai nutarė sukurti apie jį filmą, virtuvės meistras nesipūtė, mielai sutiko papasakoti apie savo karjerą. Tas jo pasakojimas neabejotinai padėjo apsispręsti ne vienam mokiniui renkantis profesiją.
O Ruslaną sukaupta patirtis, žinios, vis dažnėjantys privatūs įvairaus dydžio užsakymai privertė susimąstyti apie savo verslą.
Kai gavo pasiūlymą ruošti maistą scenos garsenybei Eltonui Johnui, Ruslanas nusprendė, kad tai ženklas, – įkūrė įmonę Maisto agentūrą ir subūrė komandą.
Dabar jis svarsto apie savo kulinarijos žurnalą ar net televizijos laidą.
Kalbėdamas apie savo profesiją Ruslanas save pavadina skonio detektyvu.
„Aš į maistą žiūriu ne vien kaip į valgomą objektą, bet ir kaip į tai, kuo galima tiesiog grožėtis“, – šypsojosi subtiliu maisto patiekimu garsėjantis R.Bolgovas.
Kur glūdi sėkmingos karjeros paslaptis žmogaus, kuris mano, jog labai svarbu atrasti darbą, teikiantį džiaugsmo sau ir kitiems, žmogaus, paneigusio mitą, kad prestižinės yra tik tos profesijos, kurios įgyjamos baigus aukštąjį mokslą?
„Atkakliai ir ryžtingai siekti užsibrėžto tikslo ir nebijoti eksperimentuoti“, – štai toks paprastas ir aiškus Ruslano atsakymas.
Pomėgis virto profesija
Nuo ko gi priklauso absolventų sėkmė darbo rinkoje?
Nuo mokslo diplomo, kvalifikacijos ir profesinės patirties? Pažinčių? O gal reikia atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku?
„Manau, tikėjimas savimi – tai svarbiausia sėkmės priežastis.
Juk vieni žmonės per tą patį laiką pasiekia daug, o kiti – nieko“, – įsitikinęs Kuršėnų politechnikos mokyklos vyresnysis stalių profesijos mokytojas Vaclovas Tamošaitis.
Daug jo buvusių mokinių šiandien darbuojasi privačiame versle, daug kas baigė dar ir aukštuosius mokslus arba sukūrė savo verslą.
Pavyzdžiui, Audrius Petravičius, Kuršėnų politechnikos mokyklą baigęs 2004-aisiais.
Audrių nuo pat mažų dienų traukė medžio darbai, o ir jo senelis buvo puikus savamokslis stalius. Todėl vaikino profesijos pasirinkimas nestebino nei jo tėvų, nei draugų.
Baigęs politechnikos mokyklą jis greitai suprato, kad kitam dirbdamas neužsidirbsi, tad nusprendė pats pradėti verslauti.
Ėmėsi gaminti medines duris. Pradžia nebuvo lengva, dirbo rankiniais elektriniais įrankiais, buitinėmis obliavimo staklėmis, trūko ir įgūdžių.
Iš uždirbtų pirmųjų pinigų nusipirko geras stakles ir erdvias patalpas, tiesa, 12 kilometrų nuo Kuršėnų, nes ten pigiau.
Dirbti kartu pasikvietė buvusį kurso draugą Andrių Lukošių, prisidėjo ir Audriaus tėvas. Vyrai pradėjo gaminti virtuvės baldų komplektus, laiptus, lentynas.
„Tas, kuris ką nors bando daryti, būtinai anksčiau ar vėliau sulaukia sėkmės. Tačiau svarbiausia suprasti, kad meistras pirmiausia turi pelnyti gerą vardą, o tada pinigai savaime ateis“, – sakė Audrius.
Šiandien apie jo darbus atsiliepimai sklinda iš lūpų į lūpas. Tad nenuostabu, kad užsakymų turi pusmečiui į priekį.
Pirma siekė amato
Kai vaikai į 35 metų B.Šulcą kreipiasi pagalbos, nes patiems ko nors padaryti nepavyksta, jis primena atžaloms: „Bandykime šimtą kartų.“
„Bet šimto paprastai neprireikia, pavyksta jau iš kelių bandymų“, – šypsojosi trijų vaikų tėvas, įmonės „Connecty“, kuriančios sistemas, galinčias stebėti įvairius įrenginius, jų valdymo procesus įmonėse, įkūrėjas.
Jis pats nuo vaikystės ypač mėgo konstruoti, vėliau šis pomėgis virto rimtu domėjimusi elektronika, o dar vėliau – ir pragyvenimo šaltiniu.
Baigęs devynias klases Benjaminas nutarė tęsti mokslus profesinėje mokykloje – tuometėje Vilniaus radioelektronikos ir tiksliosios mechanikos mokykloje.
Per trejus metus ten įgijo elektroninių įrenginių surinkėjo ir derintojo specialybę. Baigęs mokyklą jaunuolis pasinaudojo galimybe atlikti praktiką Čekijoje – būdamas 18 metų darbavosi Čekijos įmonėje „Tesla“. Po metų grįžo į Lietuvą ir, kadangi neturėjo vidurinio išsilavinimo, pasirinko mokymąsi Vilniaus 2-ojoje profesinėje mokykloje (dabartiniame Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centre), kur profesiją buvo galima įgyti kartu su viduriniu išsilavinimu. Įstojo į energetinių sistemų elektronikos specialybę.
Baigęs profesinę mokyklą nutarė mokytis aukštojoje, krimto elektronikos inžinerijos mokslus Kauno technologijos universiteto Telekomunikacijų fakultete.
Lygindamas profesinį ir universitetinį išsilavinimą Benjaminas kalbėjo konkrečiai: „Profesinėje mokykloje gaunama praktinių, universitete – daugiau teorinių žinių. Mokydamasis universitete jau žinojau, kaip tai, apie ką kalbama paskaitose, galima pritaikyti praktiškai.“
Būdamas 26 metų jaunuolis susipažino su įvairias verslumo idėjas kuriančiu kolega Donatu Malinausku ir jau po metų drauge ėmėsi projekto „Connecty“.
Jauni vyrai siekė sukurti sistemą, kuri galėtų stebėti įvairius įrenginius ir jų valdymo procesus. „Įkūrę įmonę turėjome didžiulį demonstracinį lagaminą, kurį nešiodavomės pas būsimus klientus, nes daugiau nieko nebuvo. Pirmosios rimtesnės mūsų klientės buvo vandens tiekimo įmonės, biotechnologijų įmonė „Fermentas“.Turėjome stebėti pramonėje naudojamus šaldytuvus, jų darbo temperatūrą.
Ilgainiui ėmėme specializuotis siauroje srityje ir dabar dirbame su šaldymo įrangos stebėsena, – apie verslą pasakojo Benjaminas. – Vėliau atradome, kad šaldymo srityje mūsų sistema sukuria didžiausią vertę – padeda mažinti išlaidas energijos sąnaudoms ir gerinti šaldymo kokybę.
Paklaustas, kokios šios sistemos perspektyvos, „Connecty“ vadovas teigė, kad esamą patirtį šaldymo srityje jie plečia į kitas sritis – į pastatų valdymo sistemų stebėseną bei energijos išteklių apskaitos prietaisų nuskaitymą.
Pačios programinės įrangos vizija – pasinaudoti dirbtinio intelekto bei kompiuterių mokymosi galimybėmis.
„Stengiamės sukurti sistemą, kuri pati mokytųsi iš ankstesnių žmogaus sprendimų, nuspręstų ir patartų, ką žmogui daryti tam tikroje situacijoje. Žodžiu, norime palengvinti žmogaus darbą užtikrindami efektyvų ir kokybišką šaldymo įrangos veikimo procesą“, – sakė verslininkas.
