Keista, jog niekas nemėgina inicijuoti to nelemto referendumo, pakeisti Lietuvos Konstituciją, ir grąžinti užsienyje gyvenantiems, tačiau Lietuvoje gimusiems, piliečiams Lietuvos Respublikos pilietybę. Kol dar neprireikė griebtis ginklų ir eiti kariauti, tai galėtų būti vienas geriausių mūsų valdžios sprendimų ruošiantis kad ir minimaliam, bet vis dėlto galimam, Rusijos atakos atvejui.
Nepamirškime, kad istorija linkusi kartotis. Jei kai kurie ypač tragiški jos epizodai pasikartotų, užsienyje gyvenantys lietuviai ir jų noras arba nenoras padėti Lietuvai sunkią akimirką, gali nulemti, ar šalis išgyvens Rusijos agresiją ir liks nepriklausoma, ar ir vėl bus praryta Kremliaus meškos.
ES šalims daug labiau rūpi jų santykiai su Rusija bei jų pačių ekonominiai interesai. JAV, istoriškai, niekuomet nepuls pati pirmoji veltis į ginkluotą konfliktą, kuriame jai nėra tiesioginės naudos. Amerikos labui reikėtų pridurti, kad JAV bent jau nėra ekonomiškai priklausoma nuo Rusijos, tad visiems Dėdės Semo nekentėjams derėtų prisiminti, kad jie spjaudo į šulinį, iš kurio vieną dieną gali tekti gerti sveikatai pavojingą rusišką degtinę.
JAV gyvenančių lietuvių spaudimas bei finansiniai ištekliai karinio konflikto atveju gali nulemti Lietuvos likimą. Tad štai žinutė emigrantus keiksnojantiems Lietuvos gyventojams: nespjaukit ir į šį šulinį, nes rusiška degtinė gali greitai apkarsti; ypač jeigu emigrantai supyks ir nuspręs, kad jūs, šią pilietybę atėmę iš užsienyje gyvenančių tautiečių, esate verti ją gerti. Kol kas Lietuvos žmonių valią atspindinti Konstitucija naujuosius emigrantus atkerta nuo Lietuvos.
Prisiminkite, kiek daug pastangų padėjo antrosios bangos lietuviai emigrantai, kad JAV nepripažintų Lietuvos okupacijos. Nors ir ne visuomet tiek, kiek norėtųsi, vyresniosios kartos lietuviai emigrantai iš JAV daug prisidėjo prie Lietuvos augimo po Nepriklausomybės atgavimo. Kad ir ką besakytume, vienas iš keturių (neskaitant laikinojo, A.Paulausko) po Nepriklausomybės dirbusių Lietuvos prezidentų, V. Adamkus – tos pačios vyresniosios emigrantų kartos atstovas.
Jauniausioji emigrantų karta, ypač gyvenanti JAV, yra dar geresnėje pozicijoje padėti Lietuvai karinio konflikto atveju. Pokario emigrantų vaikams prireikė dešimtmečių, kol jie išmoko anglų kalbą, išėjo mokslus, susikrovė kapitalo ir įsitvirtino JAV.
Dabartinių emigrantų karta neatvyko iš karo nuniokotos Europos. Nemažai jai priklausančių lietuvių užima aukštas pareigas JAV, dirba tarptautinėse korporacijose, vadovauja savo verslui, yra tikri pasaulio piliečiai. Jų balsas būtų įtakingesnis, paremtas nemažu kapitalu ir pasitikėjimu savimi, nei antrosios bangos emigrantų.
Viskas būtų puiku, tačiau, kaip žinia, būtent iš šitos kartos Lietuvos piliečių buvo atimta Lietuvos pilietybė. Remiantis Konstitucijos išaiškinimu, pilietybė palieka vyresnės kartos imigrantams ir net jų anūkams, kurie, nors dalis jų turi gerų intencijų, su Lietuva turi mažai ką bendro.
Jų palaikymas Rusijos okupacijos atveju būtų naudingas, bet nelogiška teigti, kad jų ryšiai su Lietuva stipresni nei to, kuris Lietuvoje užaugo, baigė mokslus, galbūt net sukūrė šeimą. Būtent iš šių žmonių atimta pilietybė, jei tik jie nusprendė priimti kitos šalies pilietybę. Tai ne tik moraliai neteisinga. Situacijos Ukrainoje akivaizdoje, tai absoliučiai nepraktiška, politiškai netoliaregiška, ir vieną dieną gali Lietuvai kainuoti laisvę.
Nesuskaičiuojamų diskusijų metu buvau paprašyta pateikti įrodymus, kodėl JAV gyvenančiam lietuviui reikia JAV pilietybės. Kodėl jis negali metų metus gyventi kaip nuolatinis JAV rezidentas, vadinamosios ,,žaliosios kortelės“ turėtojas? Pateiksiu pavyzdžius ir argumentus, kuriuos visuomet pateikiu pokalbio metu su aršiais Lietuvos nacionalistais. Beje, prieš išdėstydama šiuos argumentus, primenu, kad gyventi su ,,žalia kortele“ JAV lietuviai, be abejo, gali, jei jie galvotų tik apie save. Jokių problemų.
Tačiau dėl jūsų, gyvenančių Lietuvoje, ir dėl mūsų visų, Lietuvoje gimusių ir augusių, ir visos Lietuvos ateities, tai nėra geras sprendimas.
Pirmiausia, kelionės apribojimai. Žvelkime labai pragmatiškai. Kapitalo sukaupę, profesionalų darbus dirbantys ar, juo labiau, savo verslą išvystę JAV lietuviai nuolat keliauja po pasaulį. Nemažai jų mielu noru pusmetį pagyventų Lietuvoje, tuomet kokioje nors Prancūzijoje, tuomet vėl grįžtų į JAV. Tai jiems nebūtų draudžiama, jeigu jie būtų abiejų šalių piliečiai. Tuo tarpu ,,žaliosios kortelės“ turėtojų kelionės apribotos. Jie privalo didžiąją dalį metų fiziškai gyventi JAV, kitaip neteks nuolatinio rezidento statuso.
Ką šiuo atveju praranda Lietuva? Pirmiausia, emigrantų pinigus. Lietuvoje gyvenantis JAV lietuvis per pusmetį išleidžia dešimtis tūkstančių litų. Buto nuoma ar, juo labiau, nuosavas būstas. Maistas restoranuose. Viešbučiai. Kelionės. Arbatpinigiai ... Beje, įdomi detalė. Šia privilegija – nevaržomai gyventi tarp dviejų valstybių, kurių pilietybes turi, plačiai naudojasi vyresniosios kartos emigrantai. Jiems tai leistina, tuo tarpu Lietuvoje gimusiems bei augusiems trečiosios bangos emigrantams – ne.
Visuomet atsiranda tokių gudruolių, kurie prikiša, kad esą dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarčių, nemažus pinigus užsienyje uždirbabtys JAV lietuviai Lietuvoje nemoka mokesčių. Taip, nemoka. Bet ar neišleidžia jie keliskart daugiau nei sumokėtų mokesčių ant minėtųjų paslaugų? Dovanų artimiesiems ir t. t.? Ar tai neprisideda prie Lietuvos ekonomikos? Ar vien dėl to jie nėra šimtą kartų vertingesni piliečiai nei iš pašalpų gyvenantys bambalį geriantys, emigrantus keiksnojantys patriotai?
Esama ir kitų, ne tiesiogiai pinigais išmatuojamų, privalumų.
Lietuvoje vis dar nėra pakankamai aukšto lygio specialistų, ypač informacijos technologijų, kai kurių medicinos šakų srityse. Tegul neįsižeidžia Lietuvoje gyvenantys lietuviai, bet žmonėms dirbantiems prie pasaulinės reikšmės projektų, mažoje šalyje tiesiog nėra su kuo pasikalbėti. Todėl natūralu, kad šie žmonės ieško darbo ir jo randa pasaulinėse kompanijose.
Sakykime, toks Lietuvos pilietis grįžta karjerą pabaigęs į Lietuvą. Tokie žmonės karjerą baigia anksti, neretai – nesulaukę keturiasdešimties. Ar lietuviškai kalbantis žmogus su tokia patirtimi ir nemažu kapitalu nebūtų naudingas Lietuvai? Jeigu jis ne tik įsigytų būstą Lietuvoje, bet ir nuspręstų pakonsultuoti vietines kompanijas arba tapti jaunų žmonių mentoriumi? Tačiau šiuo metu Lietuvos Konstitucija sako, kad jeigu jis, ieškodamas saviraiškos bei karjeros galimybių, priėmė JAV pilietybę, lietuviška jam jau nebepriklauso. Kokia paskata tuomet jam grįžti į Lietuvą, net ir išejus į pensiją? Atsisakyti JAV pilietybės?!
JAV gyvenantiems Lietuvos piliečiams reikalinga JAV pilietybė ir dėl kitų priežasčių, ne tik laisvo judėjimo ir karjeros galimybių. Pilietybė suteikia galimybę balsuoti ir dalyvauti vietos gyvenime. Ir ne prezidento ar JAV Kongreso rinkimai čia svarbiausi. Pilietybės neturintis žmogus neturi teisės balsuoti vietiniuose municipaliniuose rinkimuose. Dėl federalinės JAV struktūros, daugelis įstatymų, kurie daro tiesioginę įtaką žmogaus gyvenimui, priimami vietiniame lygmenyje: valstijose, apygardose, miesteliuose... Absurdiškai, jei žmogus gyvena, dirba ir moka mokesčius JAV, bet negali balsuoti už merą ar pasiūlymą, kaip paskirstyti pinigus vietiniams parkams bei mokykloms...
Galiausiai, JAV pilietybę turintis iš Lietuvos kilęs žmogus turi daug tvirtesnę platformą, ant kurios pasilipęs jis gali užsiimti lobizmu Lietuvos labui. Vietiniai kongresmenai privalo bent jau formaliai atsakyti į savo piliečių pasiūlymus bei išreikštą susirūpinimą. Tačiau jeigu į juos kreipiasi ne JAV pilietis... nenuostabu, atsakymo greičiausiai nepavyks sulaukti.
Taigi, brangūs tautiečiai. Kol Lietuvos kariuomenė rūpinasi šaudmenų atsargomis, siūlau Lietuvos politikams bei piliečiams pagalvoti apie referendumą. JAV bei kitose užsienio šalyse gyvenančių lietuvių palaikymas dabar kaip niekuomet svarbus. Atimdami iš jų pilietybę, atkirsdami juos nuo Lietuvos, kasate duobę sau bei statote į pavojų Lietuvos valstybės ateitį.
