Vilniaus Senvagės gimnazijoje vieną dieną pamokos vyko neįprastai. Po mokyklos koridorius vaikščiojo senoviškai apsirengę moksleiviai, pertraukas buvo galima leisti smuklėje, paragauti ką valgė būrai, akies kraštu buvo galima išvysti net ir patį K.Donelaitį! Ši neįprasta diena buvo dėl renginio, skirto K.Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms paminėti. Pertraukas leido smuklėje
Pagal patvirtintą tvarkaraštį vyko mokomųjų dalykų pamokos, kurių ugdymo turinys orientuotas į projekto-misterijos potemę. Pamokas vedė mokytojai arba mokiniai, tėvai, kviestiniai svečiai. Pamokų metu mokinių veikla buvo orientuota į aktyvų mokymąsi, problemų sprendimą, komandinį darbą.
Tuo pačiu metu gimnazijos Etnografijos muziejuje gimnazistai (pagal grafiką) skaitė K.Donelaičio poemą „Metai“. Patirtus įspūdžius įamžino metraštyje.
Ilgųjų pertraukų metu buvo siūloma pasivaikščioti Donelaičio išmindžiotais takais: aplankyti Lazdynėlių (Donelaičio gimtinė) sodybvietę, dalyvauti dailyraščio konkurse, parašyti laišką gimnazijai, mokytojui ar draugui bei apžiūrėti Mažosios Lietuvos kostiumus, apsipirkti Stalupėnų (šioje parapijoje Donelaitis dirbo kantoriumi) turguje, pailsėti senojoje smuklėje.
Tolminkiemio parapijoje, kur K.Donelaitis ėjo klebono pareigas ir gyveno iki mirties, galėjai išvysti Krizo dukters Ilzbutės vestuves. Laukė didelis netikėtumas- pasivaikščiojimo metu netikėtai galėjote sutikti susimąsčiusį klasiką Donelaitį, pasišnekučiuoti su juo apie parapijos reikalus ar sulaukti patarimo įvairiais gyvenimo klausimais.
Kildami gimnazijos laiptais galėjote atsidurti Karaliaučiuje, aplankyti senąjį universitetą, pasimokyti jo fakultetuose, medicinos fakultete susipažinti su gydomosiomis žolelių savybėmis. Karaliaučiaus miesto centre veikė arbatinė, kur galima buvo paskanauti iš tų žolių išvirtos arbatos. Nereikia vykti į Karaliaučių, kad pamatytum Donelaitį
Atstumas nuo Vilniaus iki Karaliaučiaus gana didelis, o ir Mažosios Lietuvos kraštas vilniečiams mokiniams menkai pažįstamas. Todėl idėja bent neakivaizdžiai susipažinti su šio krašto kultūra puikiai tiko Donelaičio jubiliejiniams metams minėti.
Pasivaikščioti klasiko išmintais takais – tai tik pretekstas prisiminti šio iškilaus žmogaus biografiją, pabandyti atkurti praeities vaizdus, kalbėti apie literatūrą kita kalba, kuri suprantama šiuolaikiniam, XXI amžiaus, jaunam žmogui.
Jei manote, kad jaunam žmogui šiandien niekas neįdomu, didžiai klystate. Jie viskuo domisi, tik nereikia primesti jiems savo valios, turi pasijusti reikalingi, jų idėjos įdomios, naujos, drąsios. Kartais tik jie tas idėjas ir gali įgyvendinti, nes naujosios technologijos geriau pažįstamos nei vyresnės kartos mokytojams. Tik dialogas su mokiniais padėjo pasiruošti projektui.
Patys raugė girą
Gausus svečių būrys stebėjosi švytinčiomis moksleivių akimis. Ir kaip gali nesidžiaugti, kai improvizuotame Stalupėnų turguje visi norėjo paskanauti pačių rankomis keptų grybukų, karamelinių saldainių, paskanauti gimnazijos kieme iškeptų dešrelių, vakar raugtos giros.
Viskas apgalvota iki smulkmenų, kuo arčiau autentiškų senų laikų – paprasti produktai, jokios glazūros. Čia pat ir žydelio turgus (kaipgi be jų), kur parduodami savos gamybos degtukai (spičkos).
Improvizuotas Karaliaučiaus miesto centras garsėja savo arbatine, kurioje galima paragauti namie džiovintų žolelių arbatos.
Aplinką padėjo sukurti senųjų laikų lininės staltiesės, senovinės vazelės ir paprastos pavasarinės gėlės – žibuoklės. Miesto kultūrą turėjo padėti sukurti ir pyragų gausa, jų receptai, atkeliavę iš kitų kraštų (Karaliaučius atviras kitų kraštų kultūroms).
Klasės virto fakultetais
Netoliese esančioje mokslo šventovėje – Karaliaučiaus universitete – veikė įvairūs fakultetai: medicinos, istorijos, matematikos, filologijos. Todėl apsilankius paskaitose (atvirose pamokose) galima buvo išgirsti paskaitą apie gydomąsias žolelių savybes, lietuvių kalbos seminare skaitomas Lietuvių k. manifestas skatino kalbėti taisyklinga lietuvių kalba (pasirodo, jau XVIII amžiuje apie tai prabilta).
Universiteto kieme taip pat laukė staigmenos: matematikai, astronomai mielai dalijosi savo mokslo laimėjimais, netoliese įsikūręs senienų muziejus suteikė galimybę apžiūrėti senuosius prietaisus: aritromertą, spausdinimo mašinėles, radijo imtuvus.
Visai kitokį gyvenimą – senojo Lazdynėlių kaimo – pabandėme sukurti gimnazijos aplinkoje. Pirmiausia, žinoma reikėjo susipažinti su tos vietovės, to laikmečio drabužių siuvimo ypatumais, išstudijuoti XVIII a. būro gyvenimo kasdienybę, šventes.
Tai padaryti padeda ir atidus K.Donelaičio „Metų“ skaitymas. Mokiniai surengė jaunikio išlydėtuves, kurių metu skambėjo liaudies daina, svečiai raginami įsijungti į liaudies žaidimų ratelį.
Gretimame Vyžlaukio valsčiuje (aprašytame K.Donelaičio poemoje) vyko teatralizuotos Krizo dukters lzbutės vestuvės. Žiūrovai (ir patys dalyviai) galėjo susipažinti su to krašto vestuvių papročiais: jaunojo ir jaunosios atvykimo ceremonija, stalo išpirkimu ir panašiai.
Trumpa ekonomikos pamokėlė
Vis dėlto kaip įgyvendinti idėjas, jei kišenėse vėjai švilpauja? Kiekvienam aišku, kad geram renginiui organizuoti reikia ir materialinių išteklių. Pasirodo, gerai pasukus galvą galima surasti išeitį.
Žinoma, pradžioje reikėjo pinigų pirkti produktams, pasisiūti ar išsinuomoti drabužiams, dekoracijoms sukurti. Be to, parduoti pyragai šiek tiek užlopė ištuštėjusio biudžeto skyles (kaip valdiškai nuskambėjo!).
Tik už jokius pasaulio pinigus nenusipirksi teigiamų emocijų, patirtų malonių įspūdžių, įgytų praktinių žinių, kurios tikrai išliks ilgesniam laikui, nes tai sava patirtis.
Ir tegu valdžios vyrai toliau planuoja naujas švietimo reformas, mums niekas nebaisu. Supratome viena, jei pats savęs nereformuosi, niekas už tave to nepadarys. Svarbu surasti kelią į jauno žmogaus širdį, ir namo jis pats pareis.
