Daugiau nei 10 tūkst. reikalingų parašų VRK pristatė 12 partijų, iš jų kol kas vieninteliai valdantieji socialdemokratai oficialiai registruoti rinkimų dalyviais.
Už borto jau atsidūrė iš didžiojoje politikoje visiškai nežinomų asmenų sudarytas rinkimų komitetas B, nesurinkęs nė 3 tūkst. rinkėjų parašų, prorusiškais išpuoliais pagarsėjusio A.Paleckio vadovaujamas Socialistinis liaudies frontas (8,4 tūkst.) ir „Drąsos kelias“ (5,3 tūkst.).
A.Paleckio ir jo kompanijos rezultatai rodo, kad šie veikėjai, nors ir remiami Rusijos, neturi bent kiek apčiuopiamos įtakos visuomenėje.
O vadinamosios partijos „Drąsos kelias“ rezultatai – dar vienas itin ryškus šios publikos politinės mirties ženklas.
Kita vertus, nors tie violetinės minios šaukliai baigia prarasti paskutinius šimtatūkstantinės paramos likučius, jie dar pustrečių metų sėdės Seime, o už jų sotų gyvenimą toliau solidžiai turės mokėti visi mokesčių mokėtojai.
Tačiau ar didžiosios politikos scenoje esantys gyvieji labai skiriasi nuo mirusiųjų? Ar daug piliečių pajuto, kad netrukus – net dveji rinkimai? Ar jie mato idėjinę ir politinę konkurentų kovą?
Šie klausimai – anaiptol ne vien retoriniai.
Absurdiškai griežti ir parodomąjį skaidrumą demonstruojantys įstatymai, nususinę rinkimų kampanijas ir agitacijos formas – tik viena ir toli gražu ne lemiama tokio nykumo priežastis.
Svarbiausia – politinė krizė, kuri lemia ir atotrūkį tarp prezidentės D.Grybauskaitės bei tų partijų kandidatų, ir pastarųjų, besidairančių pirmiausia į Europarlamento rinkimus, bejėgiškumą.
Galbūt daugiau intrigos atsiras per mažiau nei mėnesį, likusį iki pirmojo balsavimo dienos, gegužės 11-osios?
Gal kai kurie politikai nuspręs, kad vis dėlto dar galima pakeisti esamą jėgų santykį tiek prezidento, tiek Europarlamento rinkimų frontuose?
To tikėtis sunkoka. Mat tuo, kad rinkimuose atsirastų daugiau atviresnės kovos ir intrigos, labiausiai nesuinteresuota geriausią reitingą turinti D.Grybauskaitė.
Kaip ir prieš penkerius metus, ši kandidatė kaip įmanydama stengiasi išvengti tiesioginės akistatos su konkurentais.
Todėl net oficialiuose VRK rengiamuose debatuose dabartinė šalies vadovė dalyvaus tik tokiu atveju, jeigu jai leis tiesioginis darbas. O tas darbas ir yra geriausia, ir dar nemokama, rinkimų kampanija.
Kita vertus, nusileisti iki kitų kandidatų „lygio“ gali būti rizikinga favoritės įvaizdžiui, kurį kartu su reitingu ir taip jau gerokai pagraužė pastarųjų metų politinės bangos.
Bet kokiu atveju rinkimai, pirmiausia prezidento, toliau teka tokia vaga, kad įdomiausia ne tai, kaip jie baigsis, o kas bus po jų Vyriausybėje ir Seime, jei S.Daukanto rūmų šeimininkė nepasikeis.
Šią savaitę daugėjo požymių, leidžiančių spėti, kad po prezidento rinkimų iš valdančiosios koalicijos gali būti stumiama Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA).
Vienas įtakingų socialdemokratų, teisingumo ministras J.Bernatonis parlamente vykusios Vyriausybės valandos metu pareiškė, kad LLRA lyderių turima vadinamoji Lenko korta gali būti vertinama kaip įsipareigojimas kitai valstybei ir gali tapti kliūtimi jiems dalyvauti rinkimuose.
Įsidėmėtina ir tai, kad J.Bernatonis tai pareiškė atsakydamas į liberalų, kurie būtų nieko prieš grįžti į valdžią, klausimą.
O vakar jau premjeras A.Butkevičius, šią savaitę atvirai susikirtęs su LLRA energetikos ministru J.Neverovičiumi dėl šilumos ūkio pertvarkos, pareiškė, kad po rinkimų bus svarstoma dėl koalicijos sudėties.
Bet LLRA pirmininkas europarlamentaras V.Tomaševskis tvirtina, kad tokios kalbos atspindi pirmiausia dešiniosios opozicijos bei Prezidentūros, kursčiusios Vyriausybę ir per ją stūmusios didžiųjų miestų šilumos ūkį valstybei perduodantį reformos projektą, norus.
Čia pat kyla ir klausimas: kaip socialdemokratai, puolę gerinti strateginių santykių su Lenkija, juos pagerintų išmesdami iš valdžios Varšuvoje kol kas besąlygiškai remiamą LLRA?
Dar viena galima intriga – ar socialdemokratai po rinkimų mėgins atsikratyti Darbo partijos draugijos?
Norėdami tai padaryti, bet tuo pat metu išlikti valdžioje, kairieji turėtų suskaldyti „darbiečius“, dalį jų dezertyrų palikdami Seimo daugumoje ir Vyriausybėje.
Tai – sunkus uždavinys, nes šios partijos dvasinio vadovo V.Uspaskicho kumštis, regis, dar tvirtas.
Taigi nors socialdemokratams turėtų būti rizikinga imtis kokių nors staigių politinių manevrų, vis dėlto juos iš kantrybės gali išvesti Darbo partijos užkulisinis apetitas kovojant dėl įtakos sferų ir šiltų kėdžių.
Tą apetitą ryškiai iliustravo šią savaitę kilęs triukšmas.
Paaiškėjo, kad „darbiečių“ valdoma Žemės ūkio ministerija į pavaldžios Valstybinės augalininkystės tarnybos vadovo vietą skyrė garsiosios juodosios buhalterijos bylos herojės Seimo narės V.Vonžutaitės sutuoktinį S.Fedotovą.
Nors ministerijos valdžia žegnojasi, kad konkursas, kurio sąlygos buvo gerokai palengvintos, buvo visiškai skaidrus, šis įvykis sklandžiai dera su partijos strategija – užimti kuo daugiau svarbių kėdžių savo valdomų ministerijų valdose.
Tad gal partija skuba kuo giliau ten įleisti šaknis, nes jaučia, kad laiko liko nebedaug?
