Tai tik dalis klausimų, kylančių Lietuvos narystės ES dešimtmečio proga.
Ypač ryškiai „mes“ ir „jie“ mąstymas atsispindi daugelio mūsų požiūryje į ES finansinę paramą. Net į šalies narystę ES neretai žvelgiama per tos paramos ir jos dydžio prizmę.
Kita vertus, netgi karščiausi euroentuziastai apie Briuselio kišenę kartais kalba kaip apie kažką svetimo ir nesusijusio su Lietuvos kišene, tuo pateisindami tų pinigų švaistymą arba grobstymą.
Juk tai Europos, o ne Lietuvos biudžeto lėšos. Taip įvairaus rango valdininkai ir politikai viešai gina ES milijonų taškymą bereikšmiams projektams, mokymams, užsienio kelionėms. O kur dar atviros korupcijos požymių turintys manevrai, kai per valstybės institucijas ES paramos srautai nukreipiami „ten, kur reikia“.
Šios lietuviškosios korupcijos rūšių simboliu galima laikyti vieną įtakingiausių ir populiariausių politinių jėgų – valdančiąją Darbo partiją. Jos dvasinis vadovas V.Uspaskichas žodyne įtvirtino terminą „otkatas“, o partijos buvimą valdžioje nuolat ženklino išskirtinis dėmesys ir apetitas būtent ES paramos srautams.
Kokias karikatūriškas ir tragikomiškas formas šis reiškinys yra įgavęs Lietuvoje, šiomis dienomis priminė Specialiųjų tyrimų tarnybos agentų kratos atliekant tyrimą dėl Vidaus reikalų ministerijos valdomos viešosios įstaigos Viešojo administravimo instituto 1,5 mln. litų vertės ES lėšomis finansuojamo projekto.
Projekto pavadinimas iškalbingas: „Valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų dirbančiųjų kvalifikacijos tobulinimas korupcijos prevencijos srityje“.
Nieko keista, kad net ir kai kurie mūsų aukščiausi pareigūnai yra dūsavę, kad ES paramos milijardai tik tvirkina šalį ir lyg ant mielių augina korupciją.
Blogiausia, kad ES lėšų švaistymo ar grobstymo skandalai dažniau atsiduria visuomenės dėmesio centre nei ta konkreti nauda, kurią ta parama suteikia šaliai visose jos gyvenimo srityse.
Panašiai vertinamas ir kitas vienas svarbiausių narystės ES aspektų – laisvas darbo jėgos judėjimas. Dažnai linkstama pabrėžti tik neigiamus šio proceso padarinius – emigraciją.
Kad Lietuva, peržengusi ES slenkstį prieš dešimt metų, vis dar nesugeba jaustis šioje Bendrijoje lyg savo namuose, rodo ir valdžios institucijose vis atgyjančios diskusijos dėl naujų šalies strateginių prioritetų, jos įvaizdžio, prekės ženklo.
Vieną pagrindinių Lietuvos istorijos viršūnių jau pasiekėme, tad ką darysime toliau, ką dar pribloškiančio sugalvosime? Kankinami tokių klausimų įvairių institucijų veikėjai vėl puola kurti pseudostrategijų, ryjančių milijonus.
Tik ar verta atradinėti Ameriką? Juk pagrindinė strategija ir tikslas po to, kai šalis buvo priimta į ES, – kuo greičiau tapti brandžia, lygiaverte ir visais atžvilgiais normalia Bendrijos nare.
Tokios valstybės pagrindiniai požymiai seniai visiems žinomi – atvira ir sveika demokratija, laisvoji rinka ir konkurencija, įstatymo viršenybė, pagarba pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms, įvairioms mažumoms.
Tačiau Lietuvoje ne tik nesiliauja, bet netgi stiprėja mėginimai paminti kai kurias buvimo ES taisykles.
Vienas pirmųjų atvirų bandymų ginčyti pagrindinius įsipareigojimus, prisiimtus stojant į ES, buvo palaimintas aukščiausiu lygiu – tai šnipštu pasibaigę desperatiški šalies valdžios mėginimai iš naujo derėtis su Briuseliu dėl Ignalinos AE uždarymo.
Žinoma, Lietuvos įsipareigojimą kuo greičiau ją uždaryti galima vertinti ir kaip perteklinį – ši elektrinė, ko gero, galėjo maitinti mūsų energetinį ūkį dar ne vienus metus.
Kita vertus, ne tik pas mus galioja taisyklė: jeigu ką nors pažadėjai, tesėk. Negana to, Lietuva iki AE uždarymo termino turėjo daugybę metų jam pasirengti ir suformuoti naują energetinės nepriklausomybės politiką. Tačiau to nepadaryta iki šiol.
Ryškiausias mėginimas mesti iššūkį šalies europinėms pozicijoms – referendumo dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams istorija.
Vien tai, kad šiuos užmojus savo parašais parėmė kone trečdalis milijono šalies rinkėjų, – sunkios mūsų visuomenės tapatybės krizės ženklas.
Padėtį dar labiau blogino politinis elitas, kuris griebėsi mėginimų referendumą bukai stabdyti arba bent neutralizuoti. Vienas tokių žingsnių – absurdiškai drakoniškas vadinamasis saugiklių įstatymas, neseniai priimtas Seime.
Nors į privačią nuosavybę ir konstitucines laisves besikėsinančiam įstatymui prieštaravę liberalai ragino prezidentę šį teisės aktą vetuoti, D.Grybauskaitė jį vakar vis dėlto pasirašė. Tas trečdalis milijono rinkėjų, regis, ypač svarbus ir šiai antrosios kadencijos siekiančiai politikei.
Neretai galima išgirsti priekaištų, kad ES didžiosios šalys senbuvės vadinamąsias naująsias nares iš buvusio Rytų bloko laiko antrarūšėmis Bendrijos podukromis, nuogąstaujama, kad ES gali pavirsti „dviejų greičių“ organizacija.
Tik ar savo veiksmais patys prie to neprisidedame?
