Jauni, aktyvūs ir... naivūs? Ar tikrai? Norėjau tai patikrinti pati, todėl jaunuoliams stengiausi užduoti ir kiek provokuojančių klausimų. Pati nustebau – taisyklingais sakiniais ir logiškai plaukiančiomis mintimis jie dėstė savo argumentus, kodėl nori gerinti dabartinę švietimo sistemą. Tam ir skirtos šios eitynės, tam buvo skirti jų organizuojami „Pokalbiai pokyčių link“ ir jų ateities planai.
– Kaip kilo tokios akcijos idėja? Kokie pagrindiniai tokią mintį paskatinę veiksniai?
Emilija: Idėja kilo seniai. Vieną dieną pabudusi pagalvojau, kad reikia ką nors nuveikti. Paklausiau savęs, kokia yra didžiausia problema, su kuria susiduriu? Pagalvojau, kad esu laiminga, nesvarbu, kas vyksta.
Tada nuėjau į mokyklą ir supratau, kad joje kažko trūksta, nes ten nesijaučiu taip gerai, kaip būdama namie. Supratau, kad reikia ką nors daryti. Po truputį išsirutuliojo eitynių idėja. Paskui kilo sumanymas rengti pokalbių tarp mokinių ir mokytojų sesijas.
– Ar sulaukėte pritarimo tokioms idėjoms iš bendraklasių, draugų, mokytojų, tėvų?
Emilija: Keli mano mokytojai dalyvavo pirmajame etape (pirmame „Pokalbis pokyčių link“ renginyje. – Red.). Aiškinomės, kokia turėtų būti sėkminga pamoka, tačiau pirmoje sesijoje mokytojai ir mokiniai bendravo atskirai. Antrajame etape jau kartu ieškojome, kaip pagerinti pamokas. Kai kurie mokytojai dalyvavo tik pirmajame etape. Vėliau išgirdau kalbų, kad jų reakcija buvo gana dviprasmiška.
Tomas: Mūsų renginių dalyviai – mokytojai ir mokiniai – labai pritaria mūsų idėjoms, išeina pasisėmę pozityvios energijos. Mes jaučiame, kad kažką sukuriame, matome, kaip atsiranda tas pokytis.
Tačiau mokyklos požiūris kreivas. To palaikymo trūksta, būtent iš bendraamžių. Jie tarsi mano, kad nieko nepakeisi. Galbūt visi supranta, kad problemų yra, tiesiog trūksta dialogo, susikalbėjimo. Mes žinome, ko siekiame, bet to nesugebame padaryti.
– Kaip manote, kodėl jūsų bendraamžiai negatyviai reaguoja į tokias iniciatyvas?
Tomas: Manau, jiems trūksta tikėjimo, kad kažką iš tiesų galima pakeisti. Kai turi idėją, dėl kurios eini ir darai, prasiplečia akiratis, tai suteikia jėgų. Kiti to nežino, nes nieko net nebando, todėl tokiomis iniciatyvomis ir netiki.
– Kas yra ta geresnė švietimo sistema, kurios siekiate? Kokie pagrindiniai dabartinės sistemos trūkumai?
Tomas: Atsakyčiau taip: neturime atsakymų. Tuos atsakymus, kas yra ta švietimo sistema, renkame iš pačios bendruomenės – mokytojų, mokinių, žmonių, kurie priima sprendimus. Turėjome tuos tris etapus ir radome porą atsakymų, su kuriais einame.
Emilija: Turbūt viena pagrindinių žinių, kurią skleisime eitynėse, – kad mokykloje trūksta pokalbių, vienas kito išklausymo, bendradarbiavimo tarp mokytojų ir mokinių. To mes pasigendame.
Tomas: Šiuo metu pastebime, kad siekiame to paties tikslo: protingo, sąmoningo ir aktyvaus jauno žmogaus išugdymo. Bet priemonės, kuriomis tai darome, visiškai skirtingos – mokytojai nori tai daryti vienaip, o mokiniai kitaip. Trūksta bendravimo, siekio kartu išsiaiškinti, kaip tam tikroje situacijoje jaučiasi mokytojas ir mokinys.
– Kaip čia yra – švietimo sistema turi trūkumų, o štai judu joje išaugote protingi, sąmoningi ir aktyvūs?
(Abu juokiasi.) Emilija: Kalbėsiu metaforomis – esame tarsi pienės. Mūsų nereikia prižiūrėti, laistyti, puoselėti. O tie kiti, kurie nėra tokie kaip mes – jų yra dauguma – tarsi sodo gėlės, kurias reikia sodinti, tręšti, puoselėti, visą laiką laistyti.
Galbūt turime tų savybių, dėl kurių esame tokie, kokie esame. Tačiau daugelis tų savybių pamokose tikrai nėra ugdomos. Jas išsiugdome dėl savo pačių noro ką nors veikti.
– Gal esmė ir yra noras, kuris jus skiria nuo tų „sodo gėlių“? Galbūt reikia skatinti tą norą, o ne pokalbius tarp mokytojų ir mokinių? Juk bet kas, kas tik turi to noro, gali būti tomis pienėmis, jei kalbame metaforomis.
Tomas: Noras ugdomas ir motyvacija atsiranda tada, kai yra tinkama atmosfera. Būtent bendravimas ir yra vienas veiksnių, kuris padėtų tam norui atsirasti.
Sutinku su Emilija – mes patys einame, darome, tik ne mokykloje, o kažkur kitur, nes mokykloje atmosfera yra ne mums. Ten mus stengiasi gesinti.
– Kaip manote, kodėl taip yra?
Tomas: O kas nori, kad kiti būtų aktyvesni, ryškesni? Mokytojai yra išbandę tiek visokių dalykų, kad net nuleido rankas, tad juos pačius padaryti aktyvesnius kur kas sunkiau. Mokiniai dar turi to aktyvumo, entuziazmo, juos galima lengviau uždegti, o su mokytojais gerokai sunkiau.
Emilija: Visi taip susigyvenę su ta sistema, kuri yra dabar, jog net nepastebi, kad galėtų būti geriau. Mokymasis vyksta tada, kai tu nori mokytis. Sėdėdamas pamokoje ir be perstojo klausydamas teorijos sunkiai susigyveni su tuo monotonišku mokymųsi.
– Ką reiškia klasėje jaustis psichologiškai saugiam? Kaip, anot jūsų, tai galima užtikrinti?
Emilija: Svarbu būti išgirstam kitų. Mokykla kartais neleidžia laisvai reikšti minčių, nes atsakinėdamas negali klysti. Tad darosi sunku išreikšti save. Žmonės gauna galimybę pasireikšti, kai žino, kad už neteisingą atsakymą nėra pasekmių. Tas saugumas galbūt atsiranda tada, kai bendruomenė ieško bendrų sprendimo būdų, mokosi bendrauti, kalbėtis ir vienas kito klausytis.
Tomas: Mokykloje yra vienas teisingas atsakymas – dešimtukas. Mūsų sukurtoje erdvėje buvo stengiamasi rasti kuo daugiau teisingų atsakymų, tai yra rasti, kas tinka kiekvienam iš dalyvių. Tada ir pasiekiamas tas saugumas – kai esi išgirstas, kai žinai, kai tu iš esmės rūpi.
– Ar į dabartines pamokas neverta eiti? Jos nieko gero neduoda?
(Abu šypsosi.) Emilija: Iš dalies taip. Iš esmės vis vien viską turi išmokti būdamas namie, skaitydamas vadovėlį – gali tiesiog ateiti atsiskaityti.
Tomas: Galbūt pamokose daugiau reikėtų mokyti ne pačių žinių, o įgūdžių, kaip jas susirasti, savęs pažinimo.
– Tad mokytojas šioje vietoje nereikalingas?
Tomas: Mokytojas kaip tik labai reikalingas, bet jis turėtų atlikti kitą vaidmenį. Mokytojas neturėtų būti informacijos šaltinis, jis turėtų būti patarėjas, kaip ją susirasti ir išmokti. Mokytojas turėtų sukurti tą erdvę, kurioje būtų mokomasi, jis neturi būti visažinis – jis gali klysti.
Mokytojas turėtų pagelbėti atrasti kiekvienam iš mūsų tai, kas mums svarbu, įdomu ir naudinga. Galbūt nukreipti, galbūt padėti, bet ne žinoti visus atsakymus už mus. Juk yra labai daug jaunų žmonių, kurie nežino, ko nori, ir laukia, kol jiems kas nors nurodys.
