Jau vien dėl to buvo verta palikti tas skulptūras ant tilto. Kaip ženklą, kaip istorijos liudijimą, primenantį itin glaudų meno ir ideologijos ryšį. Neatsitiktinai būtent požiūris į jas, kaip tas lakmuso popierėlis – lengvai padeda atskirti tuos politikus, kuriems iš tiesų rūpi šalies kultūra, nuo tų, kurie linkę ja pasinaudoti kaip pigiausia savireklama.
Nors Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija net nemanė siūlyti įrašyti Vilniaus Žaliojo tilto ir jo skulptūrų į Pasaulio paveldo sąrašą, bet vienas politikas, suradęs prieš kelerius metus sudarytą svarbesnių sovietmečio objektų sąrašą, įžvelgė puikią progą sugroti pavojaus varpais. Juk nėra abejonių, kad neramus skambesys prieš pat rinkimus nustelbs komisijos atstovų pareiškimą, jog jie „labai nustebinti tokiu neatsakingu politiko K.Masiulio pareiškimu, kuris diskredituoja UNESCO vardą, tarptautinius principus ir dezinformuoja visuomenę“.
Šis Mikės Melagėlio gąsdinimus primenantis skalambijimas mąstantiems tautiečiams siunčia gana liūdną žinią. Jis liudija ne tik apie norą ištrinti istorinę atmintį, bet ir apie fasadinės kultūros sugrįžimą tautiniu ar krikščionišku rūbu, apie norą matyti vien „gražų“, „teisingą“ ir „liaudžiai suprantamą“ meną. Panašu, kad ne tik Maskvoje dirbantis režisierius Rimas Tuminas, bet ir nemaža dalis politikų bei Vilniaus meno senjorų ilgisi sovietinės cenzūros laikų.
Pastaruoju metu viešoje erdvėje vis daugėja bandymų suskirstyti meną į gerą ir blogą. Blogajam priskiriami ne tik socrealizmo likučiai Vilniuje, bet ir šiandien kuriančių menininkų darbai, jei jie provokuoja susimąstyti apie istoriją, žmogų ar kūną. Tai liudija ir Seime surengta konferencija apie smurtą ir savižudybių prevenciją, kuriai trukdo neva destruktyvus (nacių terminologija – išsigimęs) šiuolaikinis menas. Galima įtarti, kad aršiausi Žaliojo tilto skulptūrų priešininkai nori jas pašalinti dar ir todėl, kad nematytume kaip smarkiai naujoji meno konjunktūra primena sovietinę.
Todėl šiandien gerokai svarbiau ne ginčytis dėl skulptūrų, o pasvarstyti, kaip sovietinės ideologijos reliktus kartu su „vienos tiesos“ bei „tautinio savo forma meno“ ilgesiu išguiti iš demokratinėje visuomenėje gyvenančių žmonių sąmonės. Neatsitiktinai režisierės Dalios Ibelhauptaitės užrašų knygelėje tarp svarbiausių šiuo metu Niujorke vykstančių parodų atsirado ir muziejaus „Neue Gallery“ ekspozicija „Išsigimęs menas – modernaus meno puolimas nacių Vokietijoje“, skirta priminti, kokių garsių dailininkų darbai buvo naikinami nacių kaip „bjaurūs“ ir „išsigimę“.
Sovietmečio reliktų išnykimą iš Lietuvos piliečių sąmonės galėtų paspartinti ne Žaliojo tilto skulptūrų išvežimas į Grūtą, bet jų sutvarkymas pagal šmaikštų europarlamentaro ir Jurgio Mačiūno bičiulio Vytauto Landsbergio pasiūlymą.
Jo manymu, skulptūrų cokoliuose reikėtų įtaisyti lenteles, kurios informuotų ne tik apie tai, kad čia „sovietinio ideologinio propagandinio meno pavyzdys“. Pasak V.Landsbergio, vertėtų paaiškinti ir plačiau: „Laimingi žemdirbiai, iš kurių atėmė žemę“ arba „Sovietų kariai, ilgam užėmę Lietuvą išvadavimo pretekstu“.
