Bet mes retai kada ištekame už pirmosios meilės. Todėl mano keliai su televizija buvo išsiskyrę – dirbau ir tebedirbu ryšių su visuomene srityje. Nepaisant to, pradėjus vesti laidą „Viskas bus gerai” („Lietuvos ryto” televizija) įgūdžiai iškart grįžo. Joje, kaip ir gyvenime, mėgstu paplepėti, o ypač, kai sutinku įdomų žmogų.
Draugų vakarėliuose kartais kažkas kai patraukia už liežuvio... Grįžus namo vyras sako: „Ir vėl vaidinai vakaro žvaigždę.” Tada pasižadu mažiau pasakoti, daugiau klausytis. Kartais pavyksta.
Žinoma, man būtų sunku kalbėti apie kvantinę fiziką, informacines technologijas ar automobilių variklius. Televizijoje aš tokiais atvejais daugiau ruošiuosi, renku informaciją. O gyvenime – klausausi. Arba apsimetu, kad klausausi.
Pokalbis ir televizijoje, ir gyvenime turėtų atrodyti kaip stalo teniso žaidimas – kamuoliukas skambiai, bet lengvai šokinėja tarp klausinėtojo ir pašnekovo. Kartais smarkiau kerti tu, kartais smarkiau atmuša tau. Kartais nepataikai, bet vėl turi galimybę.
Žaviuosi laidų vedėjais, kurie neužgožia pašnekovų, leidžia jiems atsiskleisti. Laidos vedėjas turi taip vadovauti pokalbiui, kad to nejaustum. Kita vertus, turi leisti pašnekovui suprasti, kad žino daugiau, nei sako.
Man patinka laidų vedėjai, kurie prieš TV kameras elgiasi natūraliai, yra išprusę, gerbia savo pašnekovą, bet neleidžia jam perimti laidos vairo.
Lietuvos televizijų pokalbių laidose kaskart matome tuos pačius pašnekovus. Dažnai galima iš anksto nuspėti, kas ką pasakys. Nieko nepadarysi – Lietuva maža šalis ir įdomių pašnekovų ne tiek jau daug.
Smagu, kad esu prisidėjusi prie pirmosios Lietuvoje diskusijų laidos kūrimo. Tai buvo dabartinio LRT generalinio direktoriaus pavaduotojo Rimvydo Paleckio „Prieštarauk”. Ten įgijau patirties, kurios nepamiršiu visą gyvenimą.
Kuriozinių situacijų pasitaikydavo kone kiekvienoje laidoje. Sunkiausia būdavo per savaitę rasti 6 pašnekovus, kurie diskutuojama tema turėtų skirtingą nuomonę. O juk tais laikais dar nebuvo mobiliųjų telefonų. Ir visada pavykdavo. „Prieštarauk” visada buvo tarp populiariausių laidų. Kai pagalvoju, kad dabar reikėtų taip dirbti, net šaltas prakaitas išpila.
Prisimenu, kaip kartą rengėme diskusiją apie keiksmažodžius. Kažkas man papasakojo apie neseniai atsiradusią grupę ŽAS. Esą tai tikri geležinkelio stoties banditai, tačiau labai tiktų mūsų laidai, nes dainuodami keikiasi.
Per draugų draugus susitariau susitikti su jais vienoje Vilniaus senamiesčio kavinėje. Draugai mane taip prigąsdino, sakė, kad galiu gyva iš ten neišeiti. Paprašiau, kad vienas bičiulis palydėtų. Ateinu – sėdi grupelė padorių ir mandagių jaunuolių.
Dabar tokia laidos tema atrodytų nereikšminga ir net juokinga, o tuomet sukėlė ažiotažą. Po jos ilgai buvo diskutuojama, ar galima scenoje vartoti necenzūrinius žodžius.
Sunku lyginti pirmąsias autorines lietuviškų televizijų laidas su dabartinėmis. Nuostabu tai, kad kai kurie žmonės, kūrę pirmąsias laidas, televizijoje dirba iki šiol. Vieni prapliko, kiti pasidarė plastines operacijas, treti tapo bauginamai išmintingi.
Kai kurie pirmųjų laidų pašnekovai taip pat dar dalyvauja laidose. Vadinasi, mūsų televizija yra dar labai jauna.
Naujosios technologijos, internetas verčia TV pasitempti ir pasiūlyti žiūrovams tai, ko jie neras kitur. Bando su jais užmegzti emocinį ryšį. Kai kurioms laidoms tai pavyksta.
„TV antena"
