Neseniai begaline tautos meile besimėgavusi D.Grybauskaitė neliko nenubausta už savo pozicijos kaitaliojimą svarbiais klausimais, pasipūtimą, autoritarinius valdymo metodus.
Per penkerius metus ši politikė neteko daugiau kaip trečdalio milijono gerbėjų ir nesugebėjo surinkti nė pusės į rinkimus atėjusių piliečių balsų. Kandidatę praėjusį sekmadienį parėmė kiek daugiau nei penktadalis visų rinkėjų.
Taigi prezidentės, kaip vienvaldės reitingų karalienės, lyderės, karūna jau žiba ne taip ryškiai. Be abejo, tai tik į naudą šalies demokratijai.
Vis dėlto D.Grybauskaitė antroje vietoje likusį socialdemokratą Z.Balčytį pirmajame rinkimų ture pralenkė net 430 tūkst. balsų. Tiesa, už iškritusius kitus penkis kandidatus balsavo daugiau kaip pusė milijono piliečių. Kaip europarlamentarui juos patraukti į savo pusę?
Aišku viena: kad panaikintų tokį balsų deficitą ir dar pralenktų lyderę, Z.Balčytis turi nertis iš kailio ir iš pagrindų keisti iki šiol demonstruotą romiąją strategiją. Viena vertus, jis turi tiesiog trykšti entuziazmu ir ryžtu užimti prezidento vietą, mėginti perimti iniciatyvą.
Kita vertus, akivaizdu, kad į antrąjį turą Z.Balčytį išvedė ne tiek, pasak jo paties, „pozityvi“ ir „vienijanti“ laikysena, kiek už nugaros stovinčios populiariausios šalies partijos parama.
Šios savaitės pradžioje Z.Balčytis lyg ir mėgino įskelti karo kibirkštį – apkaltino prezidentę vengiant viešai diskutuoti akis į akį, taip pat priminė jos paramą šaliai tik pakenkusiai konservatorių Vyriausybės krizės valdymo politikai.
Europarlamentaras taip pat tiesiai apkaltino varžovę šalies skaldymu. Taip kandidatas atsakė į šalies vadovės jo adresu sviestus kaltinimus, jog jis, skirtingai nei ji, gali Lietuvą už sviestą parduoti Rusijai.
Tiesa, vėliau, prezidentė, matyt, prisiminusi, kad vien konservatorių rinkėjų balsų jai neužtenka, mėgino išsižadėti savo pačios žodžių. Tačiau žurnalistams prirėmus prie sienos jos pačios citatomis, lyg niekur nieko pripažino taip kalbėjusi.
Rodydama savo susierzinimą D.Grybauskaitė neatsargiai mėtėsi žodžiais ir kitu atveju – apkaltinusi buvusį savo patarėją Seimo narį L.Balsį, kad jis esą nesilaiko susitarimo nekalbėti apie jųdviejų skyrybas.
L.Balsys nedelsdamas atkirto, kad prezidentė, siekdama bet kokia kaina būti perrinkta, griebėsi „įžūlaus melo“, taip lyg ir padėdamas Z.Balčyčiui.
Bet užvakar visuomenino transliuotojo eteryje pagaliau įvykusi abiejų antrojo turo varžovų akistata vėl menkai priminė tikrus debatus ar žūtbūtinį susirėmimą.
Dėl to kalti buvo abu, labiau priminę stiprius politikos vidutiniokus, o ne aukščiausios lygos sunkiasvorius.
D.Grybauskaitė, kuri blankokai pasirodė ir per debatus prieš pirmąjį turą, šįkart irgi nepriminė keliomis galvomis aukštesnės favoritės. Žinoma, ji bandė būti kiek aktyvesnė, aštresnė negu iki šiol. Vis dėlto atrodė susikausčiusi ir dažnai tenkinosi abstrakčiomis frazėmis, kuriomis mirga visi jos oficialūs pareiškimai.
Konkurentui ji tiesiai kirto gal tik kartą – apkaltinusi, kad jis, būdamas finansų ministras 2007 m., nesugebėjo Lietuvoje įvesti euro. Bet daugiausia peikė už Z.Balčyčio nugaros stovinčią valdančiąją koaliciją – tiek dėl draugystės su teisiamais „darbiečiais“, tiek dėl tebekybančio atominės elektrinės projekto, tiek dėl neaiškios ir pasyvios mokesčių, ūkio politikos.
Z.Balčytis pirštinę drąsiau pakėlė ir pats tiksliau smūgiavo nurodydamas buvusios dešiniųjų valdžios, kurią rėmė D.Grybauskaitė, klaidą – kad per krizę nebuvo kreiptasi į Tarptautinį valiutos fondą.
Sunku pasakyti, kodėl europarlamentaras nepuolė pasinaudoti gausiomis konkurentės klaidomis ir prieštaravimais sau, kuriuos ji žarstė per šiuos debatus. Juk konservatorių ekonominę politiką ji įvardijo kaip savo nuopelną, o kalbėdama apie dabartinių valdančiųjų veiksmus aiškino, kad tai tik Vyriausybės daržas.
Be to, drąsiai kalbėdama apie dešimtmečiais neištaisomas mokesčių sistemos ydas, politikė tarsi neprisiminė, kad nelabai seniai buvo tų pačių socialdemokratų Vyriausybės finansų ministrė. O europarlamentaras to jai nepriminė.
Nors Z.Balčytis mėgino kritikuoti D.Grybauskaitės užkurtą prokuratūros reformą, nesugebėjo ryškiai akcentuoti, koks bejėgiškas buvo prezidentės statytinis generalinis prokuroras D.Valys. O šalies vadovė, iki šiol pastarąjį globojusi, bet pagaliau suvokusi, kad prieštaringai vertinama prokuroro veikla ima kenkti ir jos aureolei, dabar jau nusiteikusi jo atsikratyti.
Savo reitingą nuo mažiausio pavojaus primityviu gudravimu prezidentė debatuose dangstė ir tuomet, kai išrėžė, kad net nenori turėti asmeninės pozicijos tokiu jautriu klausimu kaip homoseksualų partnerystės įteisinimas, nes valstybėje esą yra daug svarbesnių spręstinų reikalų.
Dėl homoseksualų Z.Balčytis pasisakė lyg ir drąsiau, bet čia pat pabrėžė, kad jam didžiausia vertybė – tradicinė šeima.
Tačiau daugeliu atvejų socialdemokratas buvo linkęs tiesiog pritarti šalia stovinčiai prezidentei arba taikiai nutylėti, o ne pasinaudoti varžovės daromomis klaidomis.
Politikos ekspertai abu kandidatus už pasirodymą debatuose įvertino maždaug vienodu – ne itin aukštu – pažymiu. Tad už ką tada balsuoti?
Apžvalgininkas
