Tie, kurie taip mąsto, labai klysta, nes sakyti skaudžią tiesą apie mano labai mylimą Lietuvą yra daug sunkiau, nei skelbti nepagrįstas pagyras. Argumentuotai pagrįsti Rusijos geopolitinius tikslus ir numatyti jos tolesnius veiksmus, remiantis jos logika – tai nereiškia, kad autorius juos palaiko ar remia. Labai liūdna, kad net kai kurie analitikai laikosi tokio riboto supratimo, vertindami tarptautinius santykius nagrinėjančius straipsnius.
Straipsniuose siekiu nešališkumo ir analizuoju įvairius šaltinius. Nesiekiu tikslo piršti savo nuomonę apie įvykius skaitytojams. Būtent jiems ir palieku padaryti individualų vertinimą. Analitiniai straipsniai turėtų būti rašomi, remiantis tokia logika ir vadovaujantis faktais, įvykiais, įvairių mokslininkų ir informacijos šaltinių nuomonėmis bei įvykius nulėmusių priežasčių nustatymu.
Jeigu reiškinys ilgalaikis – tai būtina vertinti jo rezultatus. Tik tada galima mėginti pateikti tam tikras prognozes, kurias tarptautiniuose santykiuose atlikti yra gana sudėtinga, nes dažniausiai neturime pakankamai duomenų.
Man tikrai liūdna, kad išsipildė beveik visos mano niūriausios įžvalgos apie Ukrainos krizę, paskelbtos dar vasario mėnesį portale lrytas.lt. Tikrai nemanau, kad esu vienintelis, kuris galėjo numatyti tokią įvykių eigą ir jai užkirsti kelią. Tad kritika Vakarų šalių veiksmams šiuo atveju yra tikrai pagrįsta ir ji nereiškia, kad pritariu neteisėtiems Rusijos veiksmams.
Tokios nuomonės laikausi daug britų, amerikiečių, vokiečių, kitų šalių analitikų ir politikų. Vakarietiškas pasaulis yra tuo ir geras, kad mes galime pripažinti savo klaidas, jas analizuoti, net pateikti skaudžią kritiką. Tuo mes skiriamės nuo nedemokratiškų ir autoritarinių šalių.
Deja, Lietuvoje kai kurie tariami Vakarų pasaulio vertybių gynėjai tai pamiršta ir ima vadovautis visai kitokia logika – agresyviai puola bet kokią nepatinkančią nuomonę ir nerodo jai net mažiausios tolerancijos. Toks jų elgesys yra naudingas Rusijai, nes patvirtina V.Putino propagandą apie mūsų dviveidiškumą. Ar tikrai mes to siekiame? Juk tik tolerancija ir objektyvios kritikos pateikimas gali užtikrinti demokratinių šalių gyvybingumą net ir sudėtingiausiomis sąlygomis.
Esu už globalų pasaulį, turintį kuo didesnį išsilavinusių žmonių kiekį, kupiną aktyvių nevyriausybinių organizacijų, padedančių valstybėms persiorientuoti į pagalbines visuomenės institucijas. Pritariu, kad tarptautinei sistemai būtini esminiai pokyčiai, kad sumažinti turtinį atotrūkį tarp ekonomiškai išsivysčiusių ir skurstančių. Naivu. Galbūt, bet visi turime teisę į svajonę.
Dėl Lietuvos, mano ir daugelio mokslininkų požiūriu, viskas daugiau mažiau aišku. Nesu rašęs, kaip teigia mano kaltintojai, jog Lietuvoje valstybinės institucijos nefunkcionuoja. Visi žinome, kad bėda kita – jos funkcionuoja nepakankamai efektyviai, yra korumpuotos, nelanksčios ir orientuotos į stambaus kapitalo bei siaurų partinių interesų tenkinimą.
Kita esminė problema, kad per 24 metus nesukūrėme valstybės, kurioje būtų stipri fizinė bazė, turinti pilietinę visuomenę. Nėra efektyvaus ryšio tarp valstybės valdžios, piliečių ir verslo struktūrų. Neveikia Airijos modelis, į kurį siekiame orientuotis, nes ji panaši pagal daugelį parametrų į mus ir sėkminga šalis. Tas atotrūkis ir sutarimo (konsensuso) nebuvimas tarp šių grandžių ir yra mūsų didžiausia saugumo problema. Esame pažeidžiami, nes žmonės yra nusivylę. Tokia realybė. Patinka mums tai ar ne.
Pas mus visa politika ir planavimas vyksta 4 metų laikotarpiui – nuo rinkimų iki rinkimų. Vienintelė pozityvi išimtis - integracija į NATO ir ES, dėl kurių buvo partinis sutarimas (konsensusas) ir aiškus politikos tęstinumas. Kitais atvejais kiekviena nauja valdžia praktiškai neturi rimtų projektų vystymo tęstinumo. Keičiama ir tai kas atlikta gerai, ir kas blogai. Rimtoje šalyje to būti negali.
Dėl to turime 24 metus trunkančią švietimo reformą, sveikatos apsaugos reformą, neišspręstas energetinės priklausomybės problemas, milžiniškus emigracijos mastus, menką pragyvenimo lygį ir didžiulę valstybės skolą. Svarbiausia - neturime realaus ilgalaikio strateginio planavimo bent 10-15 metų į priekį, be kurio neįmanomas stabilus valstybės funkcionavimas. Dabar mūsų šalyje turime valstybės vizijos problemą, būdingą visam politiniam spektrui, o tai yra politinio elito nebuvimo pasekmė.
Štai esminės Lietuvos vidinės problemos.
1. Senoji politinė nomenklatūra su partijomis yra visiškai praradusi Lietuvos žmonių pasitikėjimą. Tą rodo pasitikėjimo Lietuvos politinėmis partijomis statistiniai duomenys (politinėmis partijomis pasitiki vos 10 % šalies žmonių).
2.Senosios politinės jėgos daugiausiai rūpinasi tik partijų kova dėl valdžios ir kelia tikslus tik iki Seimo kadencijos pabaigos. Šito išdavoje mūsų šalyje beveik nėra nuosekliai įgyvendinamų valstybinės svarbos projektų, orientuotų į žmonių ir šalies gerbūvį bent po 20 metų. Kiekviena nauja valdžia atlieka vis naujas reformas, keisdami pradėtas – dėl to kenčia valstybė ir jos piliečiai.
3. Absoliuti dauguma naujai kuriamų partijų ir politinių judėjimų yra pagrįsti populistiniais tikslais ir laikinos politinės naudos siekimu. Jie tipiškai būna orientuoti ir sėkmingą pasirodymą per vienus rinkimus į Seimą (A.Valinsko, N.Venckienės partijų pavyzdžiai). Tokie politiniai sambūriai gauna tam tikros dalies visuomenės palaikymą arba vadinamuosius protesto balsus, bet per keturių metų laikotarpį išnyksta, nes neturi aiškių ilgalaikių siekių ir tikslų. Žmonių tarpe tik didėja nusivylimas ir apatiškumas politikos atžvilgiu.
4. Tarp žmonių yra tapęs gajausias įsitikinimas, kad bet kuri valdžia Lietuvoje rūpinasi tik savo siaurais partiniais interesais. Esą jie atidirba už partiją finansuojančių rėmėjų gautas lėšas, net jeigu rėmėjams palankūs sprendimai kenkia visai šaliai.
Tokie sprendimai partijų atstovų ginami pasitelkiant visas įmanomas priemones, kartais net iškraipant tikrus faktus ir menkinant objektyvią informaciją, kurią pateikia oponentai. Dėl to žmonių aktyvumas per rinkimus į Seimą ir į savivaldybes yra labai mažas, nes nėra tikėjimo, kad išrinkus vieną ar kitą partiją kažkas pasikeis.
Pavyzdžiui, Tėvynės Sąjunga- Lietuvos konservatoriai iš esmės vykdo liberalią politiką ir menkai gina tradicines vertybes, nors jų ideologija ir pavadinimas tą įpareigoja daryti. Dažna kairiųjų vyriausybė vykdo menkai nuo dešiniųjų partijų vyriausybių besiskiriančią politiką, atitinkančią stambaus verslo interesus, o paprastų žmonių atstovavimas, tradiciškai užfiksuotas jų ideologijoje lieka nuošalyje.
Dėl to politologine prasme konkuruoja skirtingos reklaminės „kampanijos“, o ne partijos su skirtingomis ideologinėmis vertybėmis. Žmonėms tampa mažai aktualu ką pasirinkti, nes rezultatas beveik identiška vyriausybių vykdoma politika. Tas mažina pilietiškumą, daugiausia motyvacijos balsuoti rinkimuose turi tik su tam tikromis politinėmis partijomis susiję žmonės, verslininkai ir politikų giminaičiai. Tokiu būdu pačios pamatinės demokratijos vertybės tampa iškreiptos ir suardytos.
5. “Divide et impera” – ,,skaldyk ir valdyk”. Visoms šaliai priešiškoms jėgoms užtenka išnaudoti šią vieną senovinę romėnų taktiką, prie kurios sėkmės prisideda mūsų politinių partijų valstybinio mąstymo nebuvimas, užgožtas trumpalaikių finansinės naudos ir svarbių „postų“ dalybų siekių. Tada supriešinti vienus su kitais lengva. Lietuva tokia maža šalis, bet pas mus egzistuoja dirbtinai įdiegta daug neteisingų ir šalies žmones skaldančių stereotipų: kaimiečiai ir miestiečiai; verslininkai ir darbo žmonės; valstybės tarnautojai ir privačiam versle dirbantys žmonės, etc.
Vien panagrinėjus bet kurią iš šių skaldančių priešpriešų tampa aišku, kad iš jų gimsta susiskaldymas, nepasitikėjimas vieni kitais ir negebėjimas apsijungti bendram darbui, kuriant gerovę Lietuvoje. Šaliai reikalingas kiekvienas žmogus – tiek miestietis, tiek ir kaimo žmogus. Reikalinga tolerancija kitokiam požiūriui ir esminis siekis atrasti konsensusą, kuris mus visus apjungtų. Tik tada, tapusi mūsų valstybė bus saugi.
6. Įvairių lygių šalies valdžios atotrūkis nuo paprastų žmonių yra pasiekęs neregėtas aukštumas. Arogancija prieš paprastą žmogų, kuris, esą yra nieko neišmanantis ir negebantis, yra tapusi norma didelės dalies Seimo narių leksikoje. Vis tik visi Lietuvos piliečiai turi savo požiūrius ir nuomones, bet didžiausios problemos kyla, kai net nesistengiama į juos įsiklausyti, bendrauti ir diskutuoti. Juk daugelio valdančiųjų požiūriu – nėra ko vargti, gaišti laiką ir aiškinti paprastam žmogui akivaizdžias tiesas... juk po rinkimų jis beveik nieko nesprendžia.
Didžiausios krizės iškyla, kai partijų atstovai bet kokia kaina gina akivaizdžiai šaliai kenksmingus ir žmonėms nenaudingus sprendimus ar projektus. Tada kyla pasipriešinimas iš visuomenės, žmonės pastebi manipuliacijas faktais ir dar labiau nusivilia valdžia. Minėtas atotrūkis ir susiskaldymas tarp valdžios ir paprasto žmogaus kol kas tik didėja.
Pavyzdžiui, įvyksta referendumas dėl atominės elektrinės statybos, jame sudalyvauja pakankamas piliečių skaičius, bet rezultatas ne toks kokio tikėtasi – tai net prezidentės D. Grybauskaitės lygmenyje sugebama manipuliuoti Konstitucija, įvykusiu faktu ir teigti, kad tai, esą buvo tik patariamasis referendumas ir teks rengti naują. Šį sykį galutinį.
Kaip turėtų jaustis paprasti piliečiai po tokio akibrokšto? Juk pradžioje reikėjo pagrįsti statybą finansiškai, įvardinti jos naudas žmonėms, o tik po to rengti referendumą, bet netikėta, kad ateis reikiamas žmonių skaičius į referendumą ir jis bus laikomas įvykusiu. Tad nesivarginta.
Dėl referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams formuluotės pradėta jaudintis tik po parašų surinkimo, suskubta taisyti įstatymus. Viskas atliekama paskubom ir neaiškinant piliečiams, net tokiose svarbiose srityse kaip mokesčiai. Po to taisomos klaidos. Tad žmones apninka pojūtis, kad jie tikrai yra neįgalūs ką nors pakeisti ir bejėgiai. Bet koks ėjimas balsuoti ir išreikšti savo nuomonę tampa betikslis. Savimi nepasitinkintys piliečiai negali suformuoti tvirto valstybės pamato.
7. Didžiuliai emigracijos mastai kenkia valstybei. Nuo 2004 iki 2013 m. iš Lietuvos išvyko 440.000 gyventojų, atvyko 116.000, tad per šį laikotarpį netekome 324.000 gyventojų. Nesijausdami savo žemės šeimininkais žmonės renkasi pasyvų protestą ir emigruoja.
Netenkame gabių, jaunų žmonių, kurie galėtų įnešti įnašą į šalies gerbūvį ateityje. Visuomenė sensta. Švietimo reforma ir kainos už aukštąjį mokslą neadekvatumas, lyginant su šalies pragyvenimo lygiu, taip pat paskatino gabius mokyklų absolventus rinktis studijas kaimyninėse Skandinavų šalyse ar Jungtinėje Karalystėje. Grįš tik nedaugelis. Peršasi išvada, kad valdantiesiems nereikalingi gabūs, jauni, mąstantys ir iniciatyvūs žmonės, nes jais manipuliuoti yra žymiai sudėtingiau. Kuo labiau didėja bendras žmonių sąmoningumo lygis – tuo labiau didėja poreikis priimti skaidrius šalies valdymo sprendimus. Ko gero tas yra nenaudinga dabartinę šalies politinę sistemą sudarančioms jėgoms.
8. Energetinio saugumo problemos. Rusijos įtakos sklaida per energetiką ir įvairias ekonomines priemones yra didelė mūsų saugumo problema, bet link Būtingės terminalo pastatymo ir elektros jungčių su Skandinavijos šalimis judame 24 metus. Atominė elektrinę uždarėme, bet alternatyvos jai neturime.
Alternatyvias technologijas taikome vangiai arba neskaidriai, kaip saulės energijos atveju. Kyla pagrįstas klausimas: kodėl nenorėta šioje srityje sukurti analogiško partinio susitarimo ir nekeičiamos ilgalaikės strategijos kaip dėl integracijos į NATO ir ES? Kur dingo mūsų politikų ryžtas šioje esminėje srityje atlikti būtinus pakeitimus? Juk tikrai keista, kad mokėjome brangiausiai Europoje už rusiškas dujas net turėdami tranzito iš Kaliningrado „kozirį“.
9. Tiesioginės užsienio investicijos pritraukiamos itin prastai. Lietuva pagal sukauptas tiesiogines užsienio investicijas (TUI) tarp Europos Sąjungos valstybių yra trečia nuo pabaigos. Per pastaruosius penkerius metus Lietuvą aplenkė Latvija, Lenkija, Bulgarija. Visų didžiųjų šalių kompanijų siekis vienas – maksimalus pelnas.
Vadinasi, remiantis tokia tarptautine aplinka, šalies valdantieji turėtų taikyti labai mobilią užsienio politiką ir siekti pritraukti į šalį tas tiesiogines užsienio investicijas, kurios kurtų naujas ilgalaikes darbo vietas, būtų saugios šalies aplinkai ir žmonėms. Čia puikus praktinis sėkmingas pavyzdys yra panaši į mus valstybė Airija ir Pietryčių Azijos šalys.
Turime nuosekliai plėtoti pasiteisinusias iniciatyvas – tokias, kaip „Investuok Lietuvoje“, o ne pasikeitus valdžiai keisti sėkmingai dirbančią ir kūrybingą įstaigos vadovę.
Galima šį sąrašą būtų tęsti. Liko nepaminėta minimalaus atlyginimo dydžio nesureguliavimo problema (pagal šį rodiklį Lietuva ES lenkia tik Rumuniją su Bulgarija ir net 2 kartus atsilieka nuo bankrutavusios Graikijos), nelanksti ir neefektyvi mokesčių sistema, šešėlinė ekonomika, kryptingo strateginių industrijų vystymo stoka ir kt.
Vis tik norisi pabaigti šį komentarą pozityvia gaida. Kupina vilties, kad galime keistis. Juk išmintingos valstybės ir žmonės seka kitų sėkmės pavyzdžiais ir mokosi iš svetimų klaidų. To linkiu Tėvynei Lietuvai. Tam buvo skirti keturi mano doktorantūros studijų metai ir daktaro disertacija „Industrinis mokymasis Baltijos jūros regiono šalių vertės kūrimo grandinėse“. Jos tyrimus turi Ūkio ministerija, bet praktikoje šalies mastu menkai kas buvo įgyvendinta.
Jau minėjau, kad Airija pagal įvairius parametrus (teritorijos dydį, demografines charakteristikas, narystę ES, buvimą šalia svarbių vandens transporto kelių) yra artima Estijai, Latvijai ir Lietuvai. Airijos ekonominis „stebuklas“ yra neatsiejamas nuo inovacinės veiklos. Ši nedidelė šalis ir ypatingai jos sostinė Dublinas yra tapę pastarųjų dešimtmečių ekonominės sėkmės pavyzdžiais. Šis išsivysčiusių šalių sėkmingo ekonominio pasivijimo atvejis nusipelno išskirtinio dėmesio, nes dar pokario metais Airija buvo atsilikęs žemės ūkio kraštas. Dabar joje sukuriama didžioji dalis ES šalyse pagaminamų informacinių komunikacinių technologijų.
Airijos atveju, sėkmę nulėmė kolektyvinis šalies veikėjų sutarimas dėl bendrų politikos tikslų, apibrėžiant kiekvieno jų vietą pramoninėje ir inovacijų sistemoje, sisteminga orientacija į inovacijų vystymą, ko išdavoje dabar joje sukuriama didžioji dalis ES šalyse pagaminamų informacinių komunikacinių technologijų.
Galima teigti, kad Airijos ekonominio pasivijimo sėkmę daugiausiai lėmė įmonių, organizacijų ir valstybės institucijų konsensusas dėl šalies vystymo krypčių, kurį labai sėkmingai realizavo Airijos plėtros agentūra, prisidėjusi prie tikslinių inovatyvių užsienio kompanijų pritraukimo į šalį ir jų susiejimo su šalies įmonėmis.
XX a. 8 dešimtmetyje Airijoje siekiant ekonomikos augimo buvo remiamasi: glaudžiais ryšiais tarp socio-ekonominės sistemos veikėjų (valstybės institucijų, darbdavių, darbuotojų). nuolatinė situacijos stebėsena, laiku identifikuojant grėsmes ir priimant reikiamus sprendimus.
tiesioginių užsienio investicijų (TUI) pritraukimu į šalį per tamrius ryšius su JAV multinacionalinėmis korporacijomis (MNK). vietos įmonių susiejimu su JAV multinacionalinėmis kompanijomis, skatinamu per ilgalaikes vyriausybės programas. Tokiais būdais nacionalinėje ekonominėje sistemoje buvo pasiektas daugelio įmonių ir organizacijų mokymosi efektas, kuris leido jas pakelti iki tarptautinių kompanijų lygio.
Airijos kaip regiono inovacinė veikla pirmiausia siejama su informacinėmis ir komunikacinėmis technologijomis (IKT), nes suprasta, kad maža šalis turi turėti aiškius veiklos prioritetus, nes neturi pakankamai išteklių, jog pasiekti pirmaujančių rezultatų daugelyje industrinių veiklų. Lyginant Lietuvą ir Airiją matome vieną esminį skirtumą – tai šalies valdžios ir jos institucijų požiūrį į paprastą žmogų. Airijos atveju kiekvienas paprastas pilietis yra vertinamas kaip didžiausias šalies turtas ir svarbiausiai vertybė.
Daroma viskas, kad žmogus savo šalyje jaustųsi reikalingas ir saugus visomis prasmėmis. Tokiu būdu net daug emigrantų išlaiko ryšį su Tėvyne ir yra pritraukiami sugrįžti ir kurti verslą Airijoje.
Lietuvos požiūris į paprastą žmogų yra jau aptartas. Jis apima daug sudėtinių dalių.
Apibendrinant galima teigti, kad lietuvis nesijaučia savo šalyje saugiu, reikalingu ir vertinamu. Be šių dalykų yra neįmanoma sukurti kolektyvinį darbdavių, darbuotojų ir šalies valdžios institucijų susitarimą dėl bendrų politikos tikslų, apibrėžiant kiekvieno jų vietą pramoninėje ir inovacijų sistemoje. Tokiu būdu dabartinėje situacijoje nėra įmanoma suformuoti stabilų ir ilgalaikį šalies ekonominį vystymąsi bei paversti Lietuvą ta šalimi, kurioje žmonės jaučiasi saugūs ir norintys kurti.
Dėl to, šiuo metu vienintelė mūsų valstybės viltis yra sukurti didelės šalies žmonių dalies palaikomą visuomenės judėjimą, kuris įtrauktų geriausius mokslininkus ir specialistus, gebėtų apjungti kaimo ir miesto žmones bendram darbui, su ilgalaikiais, strateginiais, bent 20 metų trukmės tikslais.
Tokio judėjimo sėkmės atveju būtų priversta keistis visa šalies politinė sistema, o dabar egzistuojančioms partijoms atsirastų poreikis ieškoti bendro sutarimo dėl ilgalaikių šalies tolesnių vystymosi gairių. Tos partijos, kurios atsisakytų tą daryti – netektų visuomenės palaikymo, nes būtų akivaizdus jų nenoras, kad šalis sėkmingai vystytųsi ir būtų patraukli vieta gyventi.
Atėjo kritinis metas, kai būtina daryti paskutinį bandymą išgelbėti šalį, nes jau kone trečdalis šalies žmonių emigravo ir poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais, tiems likusiems reikia dirbti ir už save ir už juos. Kitaip Lietuvos vietoje liks tik pavadinimas ir mirštanti senų žmonių valstybė - protų donorė išsivysčiusioms Europos Sąjungos šalims.
Juk turime ką branginti – nuostabiai gražią gamtą, dainas, baltiškus papročius, esame darbštūs ir, kai sunkumai prispaudžia, net mokame tapti vieningi!
Tik vienybė padės sukurti svajonių Lietuvą – tad tikėkime ir kartu kurkime šalį, paremtą tradicinėmis nuo pat Konfucijaus laikų moralės vertybėmis, teisingumu, pagarba, santarve, draugiškumu ir įdomiu kultūriniu išskirtinumu tarp kitų ES šalių. Kurkime tokią Lietuvą, kuria galėtume patys didžiuotis ir džiaugtis, ir ne tik po mūsų mylimų sportininkų pergalių.
Doc.dr. Mindaugas Puidokas, KTU, Viešosios politikos ir administravimo institutas
