Juodasis humoras? Anaiptol. Prieš savaitę pasieniečių sraigtasparnis į Santariškių klinikas atskraidino donoro širdį. Buvo svarbi kiekviena minutė, medikų komanda pasirengusi laukė persodinimo operacijos.
Tačiau sraigtasparnis nutūpė ne visus reikalavimus atitinkančioje aikštelėje prie ligoninės. Pilotui sraigtasparnį teko tupdyti gatvėje – transporto žiede prieš tai policijai sustabdžius eismą.
Ir visai nejuokinga, nes tokių atvejų būta ne vieno.
Šiemet į Santariškes donorų organai atskraidinti šešis kartus. Medikams jie perduoti tiesiog gatvėje, nes vienintelės aikštelės prie klinikų nebeliko – jos vietoje išdygo naujas korpusas.
Didžiosios ligoninės pažadais įrengti sraigtasparnių aikšteles maitinamos beveik penkiolika metų. Bet mūsų valdžiai atrodo, kad ligoniai gali palaukti. Kas kita, kai kalba pakrypsta apie ES. Čia jau reikia lėkti paknopstomis.
Praėjusią vasarą, prieš Lietuvos pirmininkavimą ES Tarybai, Vilnius sugebėjo sukrapštyti beveik 150 tūkst. litų sraigtasparnių nusileidimo aikštelei prie Baltojo tilto.
Dabar jau niekas neprisimena, ar pirmininkavimo metu šios aikštelės nors kartą prireikė.
Greičiausiai ne. Joje turėjo nusileisti sraigtasparnis, jei būtų sustreikavusi kokio aukšto ES pareigūno sveikata. Gal ir gerai, kad nesileido. Vadinasi, namo visi grįžo sveiki ir drūti.
Tad sraigtasparnių aikštelėje prie sostinės Baltojo tilto vien varnos ir žvirbliai nutupia.
Seimas dar 2000-aisiais pažadėjo tokias aikšteles prie Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio ligoninių, bet jų iki šiol nėra. Užtat lietuviai – didvyrių tauta, dėl ES gali ir savo širdį paaukoti.
