„Tie katalikiškieji globos namai turbūt yra prakeikti“, – svarstė buvęs jų auklėtinis Darius (vardas pakeistas), sukrėstas dar vieno bičiulio netekties, rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Pernai rudenį Marijampolės vaiko tėviškės namuose, įsikūrusiuose Avikilų kaime, iš gyvenimo pasitraukė trylikametis. Tuo metu ten viešėjo socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė.
O praėjusį šeštadienį, gegužės 24-ąją, savo bute Marijampolėje buvo rastas negyvas buvęs šių globos namų auklėtinis aštuoniolikametis Vaidas Makulis.
19 metų marijampolietis Darius „Lietuvos rytui“ teigė, kad labai nerimauja dėl savo gyvybės. Jis, kaip ir V.Makulis, garsiai kalbėjo apie globos namų auklėtojų savivalę, smurtą ir patyčias.
Šiuos globos namus prieš 17 metų tėvų žemėje įsteigė monsinjoras Vytautas Kazlauskas, o po jo mirties nuo 2003 metų steigėjos funkcijas perėmė Vilkaviškio vyskupijos kurija.
Tada buvo paskirtas ir naujas direktorius – pamaldus Bažnyčios tarnas, praeityje joje patarnavęs Vytautas Šulinskas. Globos namus apsiėmė kuruoti kanauninkas Donatas Jasulaitis.
Iš buvusio jaukaus ir saugaus prieglobsčio našlaičiai ėmė bėgti. Kodėl?
„Muša, tai ir bėga. Kai nebeliko monsinjoro, viskas pasikeitė. Tie namai negali vadintis katalikiškaisiais, su manimi ten žiauriai elgdavosi“, – prieš mėnesį teigė V.Makulis, į susitikimą su „Lietuvos ryto“ žurnaliste Marijampolėje tada atėjęs su kitais buvusiais katalikiškųjų globos namų auklėtiniais.
Tada jis teigė, kad visi, kurie gina Avikilų vaikus, nukenčia. Vaikinas prasitarė, kad prieš penkis mėnesius jo, einančio iš mokyklos, vos nepartrenkė visureigis. Nuo tragedijos išgelbėjo bendramokslė, kuri staigiai jį timptelėjo.
Rytas prasidėdavo patyčiomis
Vaidas ir Darius džiaugėsi palikę Avikilus, su entuziazmu klojo savarankiško gyvenimo pamatus, bet negalėjo pamiršti globos namuose patirtų pažeminimų.
V.Makulis nebuvo iš paklusniųjų ir gerai besimokančiųjų, todėl nuolat sulaukdavo namelio, kuriame gyveno Avikiluose, auklėtojos patyčių.
„Atlėpausis atsikėlė“, – rytais jį pasitikdavo auklėtojos žodžiai.
Kartais iš vadinamosios mamos (Avikiluose auklėtojos vadinamos mamomis ir tetomis) lūpų pasipildavo priekaištai, kad jo biologinė motina buvo prostitutė.
„Mano mama mirusi, todėl tie žodžiai mane labai skaudindavo“, – yra sakęs V.Makulis.
Ramybės nebūdavo ir naktimis. Pasakiusi, kad išvyksta į mišias, auklėtoja grįždavo naktį įsiaudrinusi. Ji išversdavo spintą, prikeldavo Vaidą ir liepdavo sutvarkyti.
„Kartą per vakarienę auklėtoja paėmė mano lėkštę, išmetė maistą ir pasakė: „Tu neėsi.“ Po to prirėmė mane prie sienos ir sušnypštė: „Nori, tave papjausiu?“ Išbėgau iš namelio šaukdamasis pagalbos. Kitą dieną mane išvežė į Vilniaus raidos centrą“, – pasakojo vaikinas.
Liepdavo garsiai melstis
Grįžęs į Avikilus jis buvo perkeltas į kitą namelį. Čia dirbanti teta Onutė su juo elgėsi gerai, o štai kitos auklėtojos būdas nedaug skyrėsi nuo buvusios siaubūnės.
„Mane prieš mano valią iš Liudvinavo mokyklos perkėlė į Šv.Cecilijos gimnaziją.
Būdavo sunku mokytis, dar lankiau treniruotes, o pavalgydavau tik vakare.
Pervargęs verkdavau. Tada namelio mama liepdavo klauptis ir garsiai melstis. Jeigu kalbėdamas poterius užsikirsdavau, auklėtoja liniuote daužydavo per rankas, veidą“, – „Lietuvos rytui“ yra pasakojęs V.Makulis.
Vyresni reketavo mažuosius
Pagaliau Vaidas buvo perkeltas į Marijampolės jaunimo mokyklą, kur jis, aktyvus jaunuolis, tapo moksleivių tarybos prezidentu.
Pasinėręs į naują veiklą jis jautėsi laimingas, trumpam pamiršdavo užgauliojimus – ne tik auklėtojų, bet ir vyresnių globos namų auklėtinių, vadinamų „verchais“. Jie reketuodavo mažesnius ir silpnesnius – liepdavo atiduoti kišenpinigius.
„Būdamas paauglys savaitgaliais paviešėdavau tėvo namuose. Grįžtančio į Avikilus manęs laukdavo „verchai“ ir reikalaudavo pinigų. Nors juos slėpdavau kojinėse, batuose, kartais rasdavo. Auklėtoja į mano skundus numodavo ranka“, – tikino pašnekovas.
Tie „verchai“ reikalaudavo ne tiktai pinigų, bet ir atlikti už juos įvairius darbus, pavyzdžiui, išskalbti jų kojines.
Kas jiems nepaklusdavo, tuos mušdavo. Kartais jiems taip elgtis nurodydavo auklėtojos.
Skriaudėja grasino susidoroti
Vienos iš siaubūnių auklėtojų ir V.Makulio keliai susikirsdavo ir po to, kai jis išėjo iš Avikilų globos namų.
Marijampolės apylinkės prokuratūra 2013-ųjų spalį pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl Avikilų globos namų darbuotojos galimai padarytų nusikalstamų veikų. V.Makulis pareigūnams liudijo.
Už vienkartinę valstybės pašalpą įsigijęs būstą Marijampolės bendrabutyje našlaitis netikėtai sužinojo, kad jo skriaudėja yra išsinuomojusi butą tame pačiame name, tiktai kitame aukšte. Ši žinia jį sukrėtė.
„Tu pradėjai karą, aš jį pabaigsiu. Ateis diena, kai aš su tavimi susidorosiu“, – prieš mėnesį susitikusi laiptinėje Vaidui rėžė buvusi jo auklėtoja.
Šiuos žodžius girdėjo kartu su V.Makuliu laiptais lipusi bičiulė. Vaidas jai buvo pasakojęs apie tos moters grasinimus, o tą kartą bičiulė įsitikino, kad tai tiesa.
Norėdamas sužinoti, ar ikiteisminis tyrimas juda į priekį, jis kreipėsi į prokuratūrą. Bet iš ten atėjo atsakymas, kad liudytojui tokia informacija neteikiama.
„Lietuvos ryto“ žiniomis, šiame tyrime auklėtojai, neseniai išėjusiai iš darbo, nebus pateikti įtarimai. Nors byloje yra ir duomenų apie smurtą, ir liudytojų parodymų, tyrimo metu nenustatyta tuos parodymus patvirtinančių duomenų.
Nors siaubūnė auklėtoja minima ir kitame ikiteisminiame tyrime dėl galimo smurto prieš auklėtinę, viltis, kad vaikų skriaudėja sulauks atpildo, blėso. O ji toliau baugino buvusį auklėtinį. Ir ne tik sutikusi jį laiptinėje.
Persekiojo net darbe
V.Makulis 2013 metų pabaigoje Marijampolėje įsidarbino naujai duris atvėrusiame prekybos centre. Netrukus nuo kroviko jis pakilo iki vyriausiojo kasininko.
Kartą parduotuvėje dėliodamas į lentynas prekes jis netikėtai išvydo savo skriaudėją.
„Tuoj būsime bendradarbiai, tu išlėksi iš čia. Aš tave greitai sutvarkysiu“, – priėjusi prie buvusio auklėtinio ištarė moteris.
V.Makulis „Lietuvos rytui“ yra pasakojęs, kad tada jam ėmė drebėti rankos, daužytis širdis, džiūti burna.
Bet parduotuvės vadovas, sužinojęs, kas per paukštis atėjo įsidarbinti, marijampolietės nepriėmė.
Moters tai nesustabdė. Ji netikėtai išdygdavo prie kasos ir pirkėjų akivaizdoje priekaištaudavo kasininkui, kad jis yra nemandagus, ir grasindavo, jog eis skųstis direktoriui.
„Nuo jos persekiojimo ir terorizavimo man pradėjo šlubuoti širdis“, – yra prisipažinęs Vaidas.
Kad vaikino pasakojimas buvo ne iš piršto laužtas, šią savaitę patvirtino ir buvę jo kolegos.
„Mačiau, kaip ta moteris buvo atėjusi ir negražiai kalbėjo. Jis visas drebėjo. Kitą dieną ji vėl pasirodė ir jam pagrasino“, – pasakojo buvusi Vaido kolegė Solveiga.
Į prekybos centrą kartą užsuko ir keli aršaus būdo stikliuko mėgėjai iš to paties bendrabučio. Vienas jų atsisėdo prie kasos ir pareikalavo atnešti alaus. Kai V.Makulis pasakė negalįs palikti darbo vietos, jį griebė ir ėmė tempti iš kasos. Gal tų chuliganų kas nors buvo paprašęs pamokyti Vaidą?
Nors neseniai V.Makulis iš darbo prekybos centre išėjo, kolegos jį apibūdino kaip gerą darbuotoją ir puikų žmogų. Išėjo jis dėl to, kad piktnaudžiavo nuosava lojalumo kortele – jei pirkėjas tokios neturėjo, panaudodavo savą. Taip buvo sukaupęs nemažai taškų.
Pasigedo rėmėjų pinigų
Kai išėjo iš Avikilų globos namų, V.Makulis, kaip ir jo draugas Darius, savo banko sąskaitoje pasigedo pinigų, kuriuos jiems skirdavo rėmėjai iš Vokietijos.
Vaikinai pradėjo ieškoti teisybės. Jie manė, kad pinigus pasisavino Avikilų globos namų vadovybė, kuri gali valdyti nepilnamečių globotinių sąskaitas.
Kai abu su Dariumi apie tai prabilo viešai, Avikilai pervedė trūkstamą sumą.
Nors abu našlaičiai atgavo jiems priklausiusius pinigus, rankų nenuleido ir norėjo padaryti savo banko sąskaitų auditą.
„Kai pradėjau domėtis, kodėl man nepervesti pinigai, sulaukiau skambučio. Man buvo pasakyta, kad tai aš jiems skolingas. Po metų man globėjų vokiečių paramą vis dėlto pervedė. Bet kodėl taip vėlai?“ – klausė V.Makulis.
Globos namų direktorius V.Šulinskas „Lietuvos rytui“ paaiškino, kad tuo metu esą keitėsi buhalterės ir naujoji nežinojo, ką daryti su vokiečių rėmėjų pinigais. Bet kodėl jai tai išsiaiškinti prireikė metų?
Vylėsi pabėgti nuo banditų
Įsigijęs nedidelį būstą bendrabutyje V.Makulis suremontavo kambarį, įsirengė dušą, tualetą.
Čia užteko vietos ir iš prieglaudos paimtam šuniukui.
Nors šis baraku vadinamas namas Marijampolėje turi prastą reputaciją, vaikinas džiaugėsi nuosavu kampu, mėgdavo čia pabūti su draugais.
Susirasti pastogę Vaidas padėdavo ir savo likimo draugams.
Našlaičiams ir be globos likusiems jauniems žmonėms jis buvo kaip brolis – negailėjo pagalbos ir patarimų. Todėl šią savaitę išlydėdami savo lyderį į paskutinę kelionę nemažai jaunuolių „Lietuvos ryto“ žurnalistei guodėsi nežinantys, kaip toliau gyvens.
„Netrukus sulauksiu septyniolikos metų, noriu pirma numatyto laiko išeiti iš Avikilų.
Negaliu laukti, kol man sueis aštuoniolika. Tuose globos namuose gyvena keli banditai, kurie visus terorizuoja, ir mane jie yra stipriai sumušę.
Buvau apie tai kalbėjusi su Vaidu, jis pasiūlė pagalbą. Prieš kelias savaites sutikau jį Marijampolėje – spinduliavo džiaugsmu ir pasitikėjimu“, – kalbėjo katalikiškųjų globos namų auklėtinė, dar negalinti susitaikyti su mintimi, kad pagalbos rankos Vaidas jai nebeišties.
Žadėjo puikią ateitį
Apie V.Makulio linksmą būdą ir energiją pasakojo ne tik jo bičiuliai, netikintys, kad jis pats galėjo pasitraukti iš gyvenimo. Juo žavėjosi ir puikia ateitimi tikėjo Marijampolės jaunimo mokyklos direktorė Džionatė Samuolienė.
„Penktadienį, gegužės 23-iąją, mokytojų kambaryje kalbėjome apie Vaidą – kad jis turėtų tapti verslininku, toli eiti, daug pasiekti. Niekas nesitikėjo tokios žiaurios baigties.
Nors Vaidas prieš metus baigė mūsų mokyklą, per šventes visada atskubėdavo.
Jis buvo aktyvus ir energingas mokinių tarybos prezidentas, vesdavo mokyklos šventes. Jo visur būdavo pilna: dieną – mokykloje, po to Marijampolės kultūros namų drabužinėje paltus kabindavo, o vakare Jaunimo linijoje konsultuodavo“, – pasakojo Dž.Samuolienė.
Mokyklos vadovė Vaidą pažinojo nuo jo vaikystės. Tada, prieš keturiolika metų, jo vyresnioji sesuo Jurgita, Jaunimo mokyklos moksleivė, auklėtojai atskubėjo pranešti, kad iš gyvenimo pasitraukė jų motina.
„Jiems, likusiems našlaičiais, Avikiluose buvo sunku.
Vaidas turėjo maištingą sielą, ieškodavo teisybės. Už tai jį išveždavo į psichiatrijos ligoninę ir pripumpuodavo vaistų. Norėjo ir į socializacijos centrą ištremti, bet aš jį gyniau.
Vaidas papasakodavo sunkiai įtikinamų dalykų apie Avikilų globos namus, bet mes savo vaikais tikime. Jis teigė kovosiąs tol, kol teisybė laimės. Kas vyksta Marijampolėje? Mums baisu“, – kalbėjo direktorė.
Lietuvių kalbos mokytoja Virginija Kerienė braukdama ašaras pasakojo, kad buvęs jos auklėtinis visada ieškodavo išeities.
Mokytoja žinojo, kad Vaidas, dar gyvendamas Avikiluose, bandė nusinuodyti, tačiau tada jis kentė pažeminimus. O kodėl mirtis ištiko dabar, kai visas gyvenimas buvo prieš akis ir buvo kuriami planai?
Paskola neslėgė pečių?
Apie ateities planus V.Makulis kalbėjo su mokytojomis, draugais ir su neoficialia savo globėja Ramute. Buvusi Avikilų globos namų auklėtoja padėjo jam susirasti būstą bendrabutyje.
„Vaidas man buvo kaip sūnus. Išėjęs iš globos namų jis neturėjo kur prisiglausti – pasibeldė į mano duris.
Pakraupau išvydusi, kaip katalikiškieji globos namai jį tada išstūmė – vienoje rankoje turėjo muzikinį centrą, kitoje – kelis maišelius su drabužiais.
Iš pradžių gyveno pas mane, po to šalia nusipirko nedidelį būstą, susiremontavo. Daviau jam šaldytuvą, spintą, gėlių“, – apie savo globotinio savarankiško gyvenimo pradžią pasakojo Ramutė.
Marijampolietė buvusį auklėtinį mokė ir taupyti.
Turbūt todėl ant jo darbo stalo gulėjusiame sąsiuvinyje tvarkingai surašytos kiekvieno mėnesio pajamos ir išlaidos.
Čia pamačiau ir greituosius kreditus teikiančių įmonių pavadinimus. Galbūt netrukus 19-ąjį gimtadienį turėjęs švęsti jaunuolis buvo prasiskolinęs?
Bičiuliams jis sakė, kad dvejiems metams buvo paėmęs 5 tūkstančių litų paskolą.
Tačiau kas mėnesį, net ir išėjęs iš darbo, gaudavo pajamų: 180 litų našlaičio pašalpą, 550 litų socialinę paramą ir iš rėmėjų vokiečių 150 litų.
Vaikinas buvo apskaičiavęs, kad kas mėnesį grąžinus dalį paskolos ir sumokėjus komunalinius mokesčius jam liks daugiau kaip 200 litų maistui.
Sesuo Jurgita, septynerius metus gyvenanti ir dirbanti Londone, patikino, kad brolis nesiskundė nepritekliais. O jeigu jam būtų buvę finansiškai sunku, ji būtų padėjusi.
Be to, jis ieškojo darbo Marijampolėje arba užsienyje. Savo paramą siūlė ir vokiečiai.
Patarė imtis nuosavo verslo
Ilgamečiai Avikilų globos namų rėmėjai – labdaros fondo atstovai iš Vokietijos Vaidą ir kitą buvusią šių namų auklėtinę aplankė prieš mėnesį.
Jaunuoliai svečius pavaišino arbata ir pasakojo apie patirtą smurtą bei galimai dingusius pinigus.
Vokiečiai žadėjo tuo pasidomėti, patarė V.Makuliui įsteigti nuosavą įmonę, siūlė paramą.
Vokiečiams išvykus Vaidas nuskubėjo pas savo globėją Ramutę ir jos namuose svarstė, kokiu verslu galėtų užsiimti. Galbūt steigti maitinimo įmonę, nes buvo baigęs kulinarijos mokslus? O gal Marijampolėje populiaresnė būtų dėvėtų drabužių parduotuvė?
Su Ramute apie ateities planus jis kalbėjo ir lemtingąją gegužės 23-iąją – žadėjo ateityje nuvežti pailsėti ją į Turkiją.
Iš šios saulėtos šalies jis buvo sugrįžęs vos prieš kelias dienas ir visiems su džiaugsmu rodė nuotraukas, publikavo jas socialiniame tinkle.
Patikėdavo širdies reikalus
Savaitė viešnagės Turkijoje sukėlė apkalbų bendrabutyje Marijampolėje. Mat jaunuolis ten išvyko su savo kaimyne – bendraklasės motina Regina. Kai kurie svarstė, ar neužsimezgė meilės romanas.
„Tos kalbos – nesąmonė, juk jis buvo mano dukters klasės draugas. Į Turkiją vykome, nes ten gyvena mano pažįstamas, o Vaidas vasarai ieškojosi darbo. Jis moka anglų kalbą, o ten reikėjo mokančiųjų rusiškai.
Mano kaimynas buvo šaunus – mokėjo bendrauti, merginos siųsdavo jam trumpąsias žinutes.
Buvo nuvykęs pas vieną panevėžietę, jos tėvai kambarį prabangiame viešbutyje užsakė.
Bet ta mergina jam nepatiko – esą per daug alkoholio vartojo.
Jis neskubėjo – buvo išrankus. Bet taip pat jis buvo labai jautrus. Kai nesisekdavo, pasvarstydavome, ar mūsų kas neprakeikė, gal vertėtų nueiti pas būrėją“, – kalbėjo Regina, su kuria Vaidas pasidalydavo savo širdies reikalais.
Kodėl durys neužrakintos?
Tą lemtingą ir karštą penktadienį Vaidas ir Regina taip pat buvo susitikę, o vakare planavo ruošti šaltibarščius. Jis kvietė užsukti ir dar vieną draugę.
Iš tiesų jo šaldytuve, kurį leidus pareigūnams atidarė sesuo Jurgita, buvo visi šaltibarščiams reikalingi produktai.
Regina tikino, kad vakare Vaidas telefonu neatsiliepė. Ji skambino ir kitą dieną, tačiau taip pat nesėkmingai.
„Kodėl jo buto durys nebuvo užrakintos? Jis jas visada užsirakindavo. Galbūt buvo atėjęs kas nors iš pažįstamų ir jį stipriai įskaudino? O gal ir nužudė? Bet tą žmogų jis pats turėjo įsileisti“, – svarstė Regina.
Būtent neužrakintos durys ir žinia, kad nepaliktas atsisveikinimo laiškas, V.Makulį pažinojusiems žmonėms kelia abejonių, ar jis pats pasitraukė iš gyvenimo.
Priešais esančiame bute gyvenantis kaimynas kurčiasis, kuris ir rado kūną, sielojosi: „Aš jo neišsaugojau.“
Perėjoje kliudė automobilis
Tą penktadienį Vaidui iš tiesų nesisekė.
Apie pietus pėsčiųjų perėjoje V.Makulį kliudė automobilis. Ant kojos liko žymė, tačiau į policiją jis nesikreipė.
„Ar buvo ant kojos nubrozdinimas? Jei ir buvo, mirčiai jis įtakos neturėjo“, – teigė kūną apžiūrėjęs teismo medicinos ekspertas.
Tik išėjusi pasijuto laiminga
„Galbūt Vaido širdyje buvo susikaupusios nuoskaudos, nes jis nesutarė su direktoriumi, buvusi auklėtoja toliau persekiojo ir tyčiojosi. Mano geriausias draugas stengėsi kovoti, bet galbūt pamatė, kad nieko neįstengs pakeisti?
Kai kurie vaikai Avikilų globos namuose jaučiasi nelaimingi, nes ten su jais blogai elgiamasi – jie įžeidinėjami, jiems prikaišiojama tėvų praeitis.
Nors manęs ten nemušdavo, bet aš tik neseniai užvėrusi globos namų duris pasijutau truputėlį laiminga“, – kalbėjo devyniolikametė marijampolietė, buvusi katalikiškųjų globos namų auklėtinė, kuriai V.Makulis buvo didelė atrama.
Už ką katalikiškuosiuose globos namuose jaunimo lyderis buvo skriaudžiamas?
Apie tai „Lietuvos rytui“ yra pasakojęs pats Vaidas – atvirai, į diktofoną.
Pamatė, ko neturėjo matyti?
„Būdamas septynerių ar aštuonerių metų aš su viena globos namų darbuotoja mokiausi groti pianinu.
Kartą mane per pamoką paliko vieną, o po jos netyčia pamačiau tai, ko neturėjau matyti. Aš juos užtikau netikėtai.
Nuo tos dienos mano gyvenimas Avikiluose apvirto aukštyn kojomis. Mane išsiuntė į psichiatrijos ligoninę ištirti, ar neturiu emocinių sutrikimų“, – neseniai „Lietuvos rytui“ yra sakęs V.Makulis.
Šį antradienį, prieš jo laidotuves Marijampolėje, paprašiau direktoriaus pasakyti kelis žodžius apie buvusį auklėtinį. V.Šulinskas atsisakė kalbėtis telefonu.
Tuomet nusiunčiau klausimus raštu. Rūpėjo sužinoti, ar V.Makulio pasakojimas apie globos namuose praeityje užsimezgusį romaną yra tiesa, ar tik jo vaizduotės vaisius. Tačiau V.Šulinsko atsakymų nesulaukiau.
Kunigui pasakė ieškosiąs tiesos
Remigijus Maceina, kunigas:
„Ar jaunas energingas žmogus galėjo pasikėsinti į save? Žmogišku protu tai sunkiai suvokiama.
Kai matai jauną žmogų, matai jo ateitį, karjerą, šeimą, bet negali tokiame amžiuje matyti mirties. Jam viskas dar buvo prieš akis.
Marijampolėje jaunimas apie jį nuoširdžiai ir gražiai kalba, visi jį labai palaikė. Jis turėjo draugų, seserį. Todėl tokią liūdną žinią sunku priimti. Visi kalba, kad jis planavo ateitį, – tai rodo, kad priežastis slypi giliau.
Gal jis buvo per daug jautrus viduje, išgyveno praeities įvykius? Bet jeigu jam buvo paslėpta depresijos forma, apie tai galėtų kalbėti tik specialistai. Yra teigiančiųjų, kad jį persekiojo buvusi globos namų auklėtoja.
Pernai rudenį buvau Vaidą sutikęs. Jis man pasakė ieškosiąs tiesos ir labai daug pasakysiąs tiems, kuriems reikia. Negaliu pamiršti tų žodžių.“
Po straipsnio – dvasininkų pažadas
Donatas Jasulaitis, kanauninkas:
„Ar Marijampolės vaiko tėviškės namuose vyks pokyčiai? Pačiuose globos namuose visi nuščiuvę ir jaučiasi sutrikę. Atrodo, dedamos pastangos, bet kadangi atsitinka tokie įvykiai, matyt, vaiko poreikiai neužčiuopiami širdies jautrumu. Nėra tas direktorius blogas, atbėga nuolat manęs painformuoti.
Aš tuose globos namuose nesėdžiu, galbūt ne viskas man ir vyskupui pranešama, bet tai direktoriaus sąžinės reikalas.
Po jūsų ankstesnio straipsnio kai kurie dalykai man buvo naujiena, pas vyskupą buvo surengtas pasitarimas.
Bažnyčia stengiasi įsigilinti, kas iš tiesų vyksta Avikilų globos namuose, stengiasi patekti į auklėtojų ir vaikų širdis, kad jos atsiskleistų.
Žinau, kad ten yra keli blogos valios ir pikti vaikai. Bet kai per posėdį paklausėme, ar jiems tuose globos namuose blogai, šoko piestu, nenori iš ten išvykti.
Ir iš jūsų sužinojau šiurpių dalykų. Jei tai tiesa, direktorius negali eiti savo pareigų. Pažadu, kad kažkas bus daroma ir kažkokia atomazga bus. Nei aš, nei vyskupas tikrai neginsime blogio.“
Problemų kelianti mergaitė – į Švėkšną
„Lietuvos ryto“ žiniomis, prieš kelias savaites Avikiluose susižalojo viena nepilnametė katalikiškųjų globos namų auklėtinė.
Ji buvo nuvežta į Kauno klinikas. Po savaitės grįžusi iš ligoninės mergaitė pabėgo iš globos namų ir vienai savo pažįstamai marijampolietei parašė žinutę, kad ketina eiti į miškelį ir vėl žalotis.
Kai apie tai buvo pranešta direktoriui V.Šulinskui, jis padėkojo už informaciją. Užuot sutelkus specialistus ir padėjus mergaitei, ji iš Avikilų buvo išvežta į Švėkšnos specialiąją mokyklą.
