Iš susimąsčiusios merginos akių nesunku nuspėti, kad ji dabar savo vidinio teatro scenoje svarsto ne mažesnės dramatinės įtampos klausimą – duoti ar neduoti? Savo ruožtu garsiausieji Lietuvos politologai ir apžvalgininkai pastaruoju metu saujomis pila druską ant išopėjusios žaizdos, keldami štai tokį klausimų klausimą – išduos mus rusai tėvynainiai ar neišduos, stojus dienai X, tarkime, įsiveržus į šalį agresyvėjančios Rusijos kariaunai?
Iš karto noriu pasiūlyti atsakymo į šį klausimą sakramentinę formulę, kuri leidžia sustatyti daiktus į vietas: rusai aptariamu atveju neabejotinai išduotų su kaupu, tačiau reikia gyventi taip, tarsi to nežinotum, tarsi pats galvotumei visiškai priešingai, kartas nuo karto pakurstydamas įsikalbėtą tikėjimą net tokiu, jeigu norite, neįtikėtinu užkeikimu – kas jau kas, o rusai tikrai ne! Iš tiesų, diena X gali ir neužstoti, o bandymai forsuoto įtarumo pagrindu praregėti ateitį, žvilgtelėti už uždangos, neabejotinai užnuodytų dabartį nepakeliamu būdu.
Kita vertus, jeigu rusai arba dar kas nors lemiamu momentu tavęs ir manęs nebeišduotų, tai reikėtų traktuoti kaip neįmanomą likimo dovaną, kaip tai, kas, peržengiant nusistovėjusią daiktų tvarką, viršijo visus mūsų lūkesčius.
Pats gyvenimas anksčiau ar vėliau išduoda mus visus pasibaigdamas mirtimi. Jeigu bijai vilko, sakoma, neik į mišką. Drauge, truputėlį kalbant pro šalį, galima prisiminti dar ir tai, kad graži moteris visados turės daugiau pagundų išduoti, tačiau tai nereikia, kad protinga būtų vesti labiausiai negražią ir dar kaip priedą - kvailą moterį.
Kita vertus, prapliupus patarlėmis, nuodėmė būtų neprisiminti dar ir šitą: kiek vilką bemaitintum, jis vis tiek žiūrės į mišką.
Šiaip ar taip mūsų likimą lems ne galimos ar negalimos penktosios kolonos skaitlingumas, o faktas, ar pirmosios keturios kolonos yra tokios sveikos ir nepapuvusios, kaip norėtųsi manyti. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, tai labiau fatališkas klausimas nei visi kiti anksčiau paminėti.
Nesiruošiu dailinti tikrovės nė per nago juodymą, taigi prisipažinsiu, kad ne kartą yra tekę klausytis Lietuvoje gyvenančių rusų tautybės žmonių šovinistinių raudų, be to, įdomus faktas, jog toks išbandymas pasitikdavo tokio ar kitokio remonto dirbtuvėse, taisant kompiuterį, automobilį ir pan. Galbūt taip atsitinka kartas nuo karto dėl to, kad meistras čia naudojasi savo privilegijuota padėtimi, tikėdamasis už kokybišką darbą dar ir nuolankumo tautinio išdidumo sąskaita, o gal akiniuoto kliento išvaizda išvis provokuoja pradėti diskusiją labiausiai rūpimais klausimais.
Visais panašiais atvejais sakydavau, kad galvoju diametraliai priešingai, tokiu būdu nutraukdamas pokalbį, nejausdamas jokios pareigos perauklėti negudrų žmogelį, užsiciklinusį žemo lygio imperinių refleksų rate. Kartu nesijaučiu išdavęs tėvynės dėl to, kad tokiais atvejais nepradėdavau plūstis, nekviesdavau policijos, neatsiimdavau, užlaužęs tragiškai rankas, taisomo įrenginio ir t. t .
Nėra labiau juokingo mito kaip poringės apie kažkokią ypatingos konsistencijos ruso sielą ir platumas, kurių neva neįmanoma suvokti protu, apie rusų tautybės žmogaus nepaprastą nuoširdumą. Tai mitas, kurį su užsidegimu platina, o kartais ir bando nevykusiai inscenizuoti patys rusai. Tačiau, leisdamas gyvenimą senos statybos daugiabutyje ne labiausiai prestižiniame miesto rajone, esu atkreipęs dėmesį, kad būtent rusų šeimos, - galbūt dėl to, kad jaučia papildomo dėmesio spaudimą, - preciziškai prisilaiko padorumo normatyvų, rusai čia – išskirtinai mandagūs, civilizuoti, kultūringi žmonės. Todėl leiskite paskelbti štai tokį šūkį: Lietuvos rusai yra geriausi rusai pasaulyje!
Mano minėtame daugiabutyje, kuriame gyvena daug pensijinio amžiaus žmonių, didysis karas vyksta, fronto linija tęsiasi visai ne tautiniu pagrindu, o tarp šunų mylėtojų ir šuns patologiškai nekenčiančių senjorų. Nežiūrint to, kad savo augintinių kakučius susirenkame, mūsų oponentai reikalauja, jog nusausintumėme ir tas vietas, kur šuniukas ėmė ir pasisiojo. Apie tai skelbia ant kiekvieno medžio pakabintas plakatas, nors jokio skelbimo, pranešiančio, kad girtuokliams draudžiama šlapintis ant namo sienų (o pasitaiko), nėra. Būtent apie tai kartas nuo karto linksmai paplepame su, kaip atrodo, rusų tautybės aštrialiežuve moterimi, drauge bandydami apžvelgti neišmatuojamas marazmo erdves.
Jeigu anksčiau suabejojau dėl ruso sielos neaprėpiamos platumos, tai vis tiek nevalia abejoti faktu, kad rusų moterys yra gražios ir aistringos. To neleistų daryti – šiukštu - audringos jaunystės atmintis.
Du mano augintiniai suloja tik tais išskirtiniais atvejais, kai kažkas paskambina į duris. Tačiau pašto dėžutėje jau esu radęs keletą nepasirašytų raštelių, pranešančių apie tai, kad baisiai nukentėsiu, jeigu neužčiaupsiu savo debilų šunį. Taigi, mielas skaitytojau, žinok ir tu, kad jeigu žūčiau per anksti, tai ne dėl violetinės minios kraugeriškų instinktų įgyvendinimo (taip pat ne kartą grasino užkasti), ne dėl rusiško imperializmo iškrypėliškų užmačių išbujojimo (pernelyg menkas dar esu oponentas), - laikykite mane nekaltai nukentėjusiu dėl šuns globojimo pasijos.
