Krzysztofas Rutkowskis, vienas pagrindinių tokių planų palaikytojų ir buvęs Lenkijos parlamento narys, palygino Norvegijos vaikų teises saugančių institucijų darbą su Hitlerjugendo ir šungaudžių veikla. Dėl to vyras pilnai pateisina vaikų „pagrobimą“, kad tik šie galėtų vėl grįžti pas tėvus.
Iš savo patirties galiu pasakyti: būdai, kuriais šios tarnybos perima vaikų globą, atrodo nereikalingi, perspausti ir be jokio racionalaus pagrindo.
Esu pastebėjęs, kad su tokiais veiksmais susidūrę žmonės susiduria su nusivylimu ir beviltiškumo jausmu. Dėl patirto neteisingumo susidaro tiesioginės pasekmės: kai kurie pasiryžta nueiti ilgą ir sunkų kelią, kad vėl galėtų būti su savo vaikais.
Kitais atvejais įstatymus gerbiantys tėvai praranda bet kokį pasitikėjimą teisės procesu ir nebetiki, kad juo gali būti priimti teisingi ir sąžiningi sprendimai. Nebematydami jokių kitų galimų išeičių, žmonės pasiryžta „išgelbėti“ savo vaikus bet kokiomis priemonėmis.
Veiksmai, kurių jie imasi, gali būti vertinami kaip civilinis nepaklusnumas sistemai, kuri labiau nei mes įsivaizduojame, nesugeba užtikrinti „geriausio vaiko intereso“. Tol kol Vaiko teisų apsaugos tarnyba išlaiko tai, ką daugeliu atvejų galima pavadinti prastais komunikacijos standartais, arogancija ir nedemokratišku dialogu su žmonėmis iš kitų kultūrų, mes galime padėkoti tik patys sau, kai susiduriame su nauja diplomatine krize. Visa tai gadina Norvegijos santykius su kitomis tautomis ir apskritai kuria pasitikėjimo trūkumą mūsų santykiuose su šioje šalyje įsikūrusiomis imigrantų bendruomenėmis.
Situacija iš dalies kyla dar ir dėl netolerantiško požiūrio į tuos, kurie atvyksta į Norvegiją iš visuomenių, kuriose vaikų ugdymo metodai skiriasi nuo tų, kurie įprastai taikomi šioje šalyje.
Turėtų praeiti laiko, kad būtų pasiektas didesnis supratimas ir ir pasitikėjimas skirtingais vaikų ir tėvų santykiais bei vaikų ugdymo metodais. Pirminė sąlyga pokyčiams - dialogas esant tarpusavio supratimui ir išklausymui. To dažnai trūksta Norvegijos Vaikų teisių apsaugos tarnyboms.
Atsižvelgiant į tai, noriu aiškiai pabrėžti, kad jokiais būdais ir jokioms aplinkybėms esant nepripažįstu ir nepateisinu smurto ir prievartos prieš vaikus. Vis dėlto, kai tėvai imasi auklėjimo, kuris apima mušimą, trankymą ar vaikų įkalinimą už užrakintų durų, sutelktas ir tikslingas tėvų konsultavimas bei mokymas dažniausiai leidžia padėti tašką tokių auklėjimo priemonių taikyme.
Problemų, su kuriomis man tenka susidurti tokiais atvejais, kilmė ( problemos galioja ir norvegų šeimoms, kurios taip pat ne visuomet supranta siaurų vaikų teisių tarnybų taikomas priemones) gali būti iliustruojama „atvejo tyrimu“ paimtu iš bylos svarstymo, kuriame dalyvavau kaip liudininkas ekspertas.
Byloje buvo nagrinėjamas kurdų kilmės tėvo ir sūnaus atvejis. Kai vaikui buvo 7 metai, mokykloje jis pasipasakojo, kad tėvas jam sudavė. Mokykla nesugebėjo žengti paprasto žingsnio - pakviesti tėvą pokalbiui. Ilgai nelaukus ji apie šį atvejį pranešė Vaiko apsaugos tarnybai.
Be papildomų diskusijų ir pasitarimų, valstybinė tarnyba griebėsi skubotų išvadų: berniukas patyrė smurtinį užpuolimą, dėl to turi būti perduotas vaikų globos institucijai (vėliau jis buvo perkeltas į globėjų šeimą).
Visa tai Vaiko teisių apsaugos tarnyba įvykdė prieš tai nepasikalbėjusi nei su tėvu, nei su jo sūnumi. Nedėta jokių pastangų patarti ar užmegzti dialogą ir išsaugoti mažą šeimą drauge (berniuko mama kentėjo dėl psichiatrinių sutrikimų, todėl tėvas rūpinosi berniuku vienas).
Tėvas apie viską sužinojo tik tada, kai griežti tarnybos veiksmai staigiai buvo įvykdyti. Iš pradžių vyrui buvo suteikta teisė lankyti sūnų prižiūrint kito asmens. Tačiau kai jis perdavė sūnui popieriaus skiautes su žinutėmis apie tai, ką jis ruošiasi daryti, kad sugrąžintų berniuką namo, lankymui skirtas laikas buvo sumažintas iki minimumo.
Tėvas pradėjo ilgą ir brangų sūnaus susigrąžinimo procesą, kuris užtruko dvejus su puse metų, kol galiausiai buvo įgyvendintas. Tik protingo teisėjo dėka į viešumą buvo iškelta tikroji istorija. Aš palaikiau ryšį su šia šeima ir supratau, kiek daug žalos jiems padarė ilgas priverstinis išsiskyrimas. O blogiausia - tai trauma, kurią berniukui paliko atskyrimas nuo šeimos.
Vaiko apsaugos tarnyba apie neva pasikartojantį tėvo smurtą informavo policiją. Tai buvo dalis jų bendro veiksmų plano. Baudžiamosios institucijos skyrė tėvui viešųjų darbų ir didelę piniginę baudą.
Tėvas, kurį ir taip slėgė skolų našta dėl brangios sūnaus susigrąžinimo bylos, turėjo valstybei mokėti dar daugiau pinigų. O paskirtus 60 valandų trukmės viešuosius darbus tėvas atlikinėjo savaitgalių metu, nes dirbo pilnu etatu.
Šeima turėjo labai silpną bendruomenės tinklą Norvegijoje. Tai reiškė, kad mažas berniukas turėdavo pats rūpintis savimi, kol tėvas dirbo viešuosius darbus Norvegijos visuomenei, o ne savo šeimai. Tokioje situacijos vaikais besirūpinančių tarnybų pagalba galėjo būti nepaprastai naudinga šeimai. Tačiau niekas taip ir nepasirodė.
Galėtume paklausti, kur Norvegijos vaikų apsaugos sistemoje yra žmogiškas supratimas? Vertinant tai, kad toks klausimas apskritai kyla, visiškai nenuostabu, kad egzistuoja pasitikėjimo trūkumas tarp didelės dalies mūsų imigrantų populiacijos ir oficialios vaikų apsaugos sistemos Norvegijoje.
Einaras C. Salvesenas yra žinomas Norvegijos psichologas
