Mums tai galėtų skambėti kaip anekdotas, bet juokai čia menki. Kinams jau seniai riesta dėl žemės – trūksta jos ne tik gyviems, bet ir mirusiems.
Šioje šalyje yra 3 tūkstančiai kapinių, kuriose vietos sparčiai tirpsta, o po penkerių metų jų tiesiog neliks. Šiuo metu paprasto kapo vieta ten kainuoja 15 tūkst. JAV dolerių (per 37 tūkst. litų) ir kasmet brangsta.
Tą pokalbį Azijos didmiestyje prisiminiau klausydamasis žemės referendumo šauklių išvedžiojimų. Štai kur šuo pakastas! Anksčiau maniau, kad visą šurmulį kelia persigrupavę violetinio patvorio aktyvistai, finansuojami žemės spekuliantų ir vietinės reikšmės feodalų.
Bet šaknys slypi giliau – kasti reikėtų maždaug 1,8 metro.
Ten, kur Lietuvos žemėje nuo seno guldomos specifinės paskirties medinės dėžės.
Lietuva paskutinė Europoje pasistatė krematoriumą, šalyje – tik kolumbariumų užuomazgos. Tiesa, šiais laikais jau nebemadinga fotografuotis prie pašarvoto velionio, o ir palėpėje karstą rastum vos pas vieną kitą senųjų pažiūrų tautietį.
Tačiau mirties verslas klesti kaip niekad. Karstai, antkapiai, įkapės, pomirtinis makiažas ir visos kitos nutrūkusių stygų paslaugos. Nieko nepadarysi, Lietuva sparčiai sensta – laidotuvių tik daugės, tad nesunku įsivaizduoti, kiek būtų prarasta gražių pajamų įsileidus tas vakarietiškas deginimo ir kuklaus laidojimo naujoves.
Baisu net pagalvoti, kas būtų, jei atėjūnai išpirktų mūsų žemes. Dabar patys sau šeimininkai, laidojame gražiai ir plačiai. Vietos tėvynėje – iki valiai netgi ir trims milijonams. Bet kas bus paskui? Ar nepaprašys už kapą keliasdešimties tūkstančių kaip kokiame Šanchajuje?
