Pirmiausia, žinoma, kyla klausimas: kam naudinga numušinėti keleivinius lėktuvus virš Ukrainos? Idealiame pasaulyje, kuriame kartais, regis, gyvena dalis pernelyg jautrių ir naivių žmonių, atsakymas į šį klausimą būtų paprastas: niekam.
Bet, žinoma, gyvename pasaulyje, kuris nėra idealus, kur kiekviena diena pažymėta smurto, kraujo, aukų, kurių, pripažinkime, nei spėjame nei pernelyg norime skaičiuoti.
Ar daug kam rūpėjo tas faktas, kad nuo Rusijos įžiebto ir – nebūkite naivuoliais – kurstyto konflikto Rytų Ukrainoje pradžios žuvo daugiau žmonių, nei numuštame "Malaysia airlines" lėktuve?
Karo aukos, sakysite – dauguma jų žuvo su ginklu rankose, o štai poilsiauti į Malaiziją skridę 280 keleivių, iš jų – 80 vaikų yra niekuo dėti. Ir būsite visiškai teisūs – šie žmonės yra niekuo dėtos purvino, klampaus ir beprasmio karo aukos. Grįžkime prie pirmojo klausimo – kam viso to reikėjo?
Net ir neidealiame pasaulyje norime aiškių atsakymų, logiškų paaiškinimų. Žinoma, vien pats klausimas išpureno dirvą taip, kad kai kurių smegenys pakimba kaip seni "Windowsai" - nerasdami logiškų atsakymų kai kurie ieško lengviausio paaiškinimo ir taip gimsta absurdiškiausios sąmokslo teorijos.
Jau tikriausiai girdėjote, o jei ne, tai dar galbūt išgirsite apie tai, kaip šitą keleivinį lėktuvą labiausiai rūpėjo numušti amerikiečiams, žydams, gėjams ar patiems ukrainiečiams.
Arba atvirkščiai – priešingą šaržuotą versiją apie tai, kaip girtas ant meškos sėdintis rusų pulkininkas su balalaika rankose sulaukė paties V.Putino skambučio. „Numuškite tą fašistų lėktuvą“, - neva įsakė galbūt jau visai pamišęs, Vokietijos kanclerės žodžiais paraleliniame pasaulyje gyvenantis V.Putinas.
Žinau, kad dabar verda emocijos ir norisi badyti pirštais, parodyti kaltuosius ir prirėmus juos prie sienos prieš sušaudymą paklausti – už ką? Žvėrys jūs, ne žmonės, už ką nužudėte vaikus?
Bet tarptautinėje politikoje nėra vietos viešoms emocijoms. Tyrėjai, jei tik juos kas įleis į katastrofos vietą ir jei tik leis ką tirti, be jokių emocijų tirs kiekvieną detalę, surašinės visus faktus, liudininkų parodymus, kiekvieną vaizdo įrašą, nuotrauką, parengs šaltą, negailestingą ataskaitą. O kas tada?
Priklausys nuo to, kuri versija pasitvirtins. Būtent todėl, kol nėra aiškaus atsakymo į klausimą "kas tai padarė" verta klausti "kam tai naudinga" arba atvirkščiai – "kam tai nenaudinga".
Numušti keleivinį lėktuvą nenaudinga nė vienai konflikto pusei. Nei ukrainiečiams, kurie prarastų bet kokią Vakarų paramą, kovoje su separatistais, nei pastariesiems, kuriems sunku būtų tikėtis tolesnės paramos iš Rusijos, nei pačiai Maskvai, kuri ir taip pasaulio akyse kalama prie sienos.
Bet tarkim įvyko elementarus nesusipratimas, žioplumo ir abejingumo atvejis, kokie taip būdingi posovietinėje erdvėje. Ir ne tik – daugelio dėl šio incidento net ir kaip netiesioginė kaltininkė vadinama Rusija, jau neabejoju, griebsis tradicinės jai "whataboutizmo" (o kaip dėl?) taktikos.
Jau ne kartą rašiau apie tokios taktikos esmę: jei tave kuo nors kaltina, ištrauki kokį seną, supuvusį ir visiškai nesusijusį analogišką atvejį ir sakai – aha! О kaip buvo tada, kaip jūs elgėtės?
Ši vaikų darželio smėlio dėžės taktika rusų akimis veikia. Tad net ir dabar, kaltindami Ukrainą dėl lėktuvo numušimo, rusai primena, kad ukrainiečiai sykį jau yra taip pasielgę – 2001 metais, kai per pratybas Ukrainos raketa numušė keleivinį orlaivį.
O jei ir paaiškėtų, kad vis dėlto Malaizijos lėktuvą numušė Rusijos remiami separatistai, Kremlius primins 1988-ųjų atvejį, kai Irano keleivinį lėktuvą numušė amerikiečių raketa. Pagal Maskvos ir jos rėmėjų logika, taip kaltė tarsi nusiplauna, lyg nieko nebūtų įvykę.
Prieš separatistus kariaujančią Ukrainą fašistine valstybe vadinantys Kremliaus mylėtojai jau ištraukė ir kitą teoriją – esą ukrainiečiams šis incidentas naudingas, kaip siekis apjuodinti neva kilnų „liaudies respublikų“ gynėjus bei pačią Rusiją. Tad numušė patys ir apkaltino priešininkus.
Tokioje kaltinimų, sąmokslo teorijų ir versijų pelkėje lengva pasimesti ir pamiršti faktus. O jei, priminsiu, yra paprasti: Rusija ginklais ir žmonėmis remia separatistų sukilimą Rytų Ukrainoje. Separatistai nesyk gyrėsi numušę ukrainiečių lėktuvus – ne tik tuos, kurie skraido 3-4 km aukštyje, bet ir aukščiau – 10 km, kur skraido keleiviniai lėktuvai.
Taip pat gyrėsi turintys ne tik nešiojamus raketinius kompleksus, kurių veikimo nuotolis – būtent tie 3-4 km, bet ir priešlėktuvinės gynybos sistemą „Buk“, kuria, kaip spėjama buvo pamuštas Malaizijos orlaivis.
Tokias sistemas paprastai valdo profesionalai, bet ir patyrę, dar sovietinės armijos priešlėktuviniuose daliniuose tarnavę žmonės taip pat gali susigaudyti. Separatistai užimtuose miestuose dar prieš kelias dienas viešai gyrėsi turintys sistemas „Buk“, nors po lėktuvo numušimo stengėsi uoliai pašalinti įrodymus iš "Twitter" ir kitų socialinių tinklų.
O juk Rusija nė neslepia, kad jos teritorijoje vyksta "savanorių", kurie vėliau vyksta kariauti į Rytų Ukrainą, apmokymai.
Pačioje separatistų valdomoje teritorijoje pastarosiomis savaitėmis aktyviai ieškota žmonių, kurie gali naudotis sudėtinga karine technika, kurią separatistai arba užgrobė iš pačių ukrainiečių, arba gavo dovanų iš Rusijos. Ir būtent visa šia technika separatistai pastaruoju ypač aktyviai naudojosi – tiek prieš Ukrainos sausumos pajėgas, tiek prieš aviaciją.
Jei Krymo aneksijos metu V.Putinas dar galėjo juokauti, kad "žalieji žmogeliukai" visą ekipuotę ir ginkluotę susipirko medžioklės reikmenų parduotuvėse, tai dabar į tikrą kariuomenę panašūs separatistai jau neišsigins savo veiksmų. Juk tereikėjo vienos kvalifikuotos „Buk“ įgulos, norint paleisti raketą į „dar vieną fašistų taikinį“, o tik tada griebtis už galvos, supratus, ką padarė.
Vis dėlto, jei viskas taip logiška ar akivaizdu, ko galime tikėtis? Jei ukrainiečiai pastarąjį mėnesį beviltiškai stengėsi Vakarams įrodyti, kad per kiaurą pasienį iš Rusijos pusės separatistams į pagalbą rieda nedidelis skaičius tankų, šarvuočių ir kitos karinės technikos.
Dabar šiuos kaltinimus ne tik nuobodžiai konstatuos ekspertai, bet ir Malaizijos lėktuvo incidentą išaiškinti siekiančios šalys, kurios neteko savo piliečių. Kurios jau norėjo pamiršti tuos "ukrainiečių ir rusų nesutarimus", užsimerkti ir nematyti, kad Rytų Ukrainoje vyksta karas.
Ir kažkas teoriškai turėtų sulaukti rimtų pasekmių – ne tik pasmerkimo, susirūpinimo, bet ir veiksmų. Kol kas Rusiją baudė „labai griežtomis sankcijomis“.
Bet kaip neegzistuoja idealus pasaulis, taip ir teoriniai pasvarstymai priklauso nuo aplinkybių. Kas ir kokius įrodymus pateiks, kas kuo norės rizikuoti? Ar apsiribos kompensacijomis, kaip buvusiais atvejais, kai buvo numušami keleiviniai lėktuvai, ar imsis griežtesnių priemonių – tarptautinių pajėgų įvedimo, karinės paramos Ukrainai didinimo?
Atsakymus į šiuos klausimus galbūt išgirsime ir pamatysime jau netrukus, bet istorija rodo, kad kartais aplinkybės įvykius verčia suktis neįtikėtinu tempu ir siaubinga linkme.
Net jei to dabar, regis, niekas nenori, nei jei yra sukurta daugybė saugiklių, kurie siaubingiausių atvejų turėtų padėti išvengti. Štai prisiminkime, kas buvo kalbėta prieš pusę metų - jau tada kalbėta apie galimą pilietinio karo tikimybę Rytų Ukrainoje. Daug kas tokias kalbas atsainiai atmetė, kaip persūdymą, bauginimą tuo, ko tikrai nebus.
Regis, kontroliuojami, lokalūs konfliktai, nepaisant visų bandymų išvengti ir kartojimų, kad iš istorijos pasimokyta, gali virsti kai kuo baisiau, nei šimtų nekaltų žmonių žūtimi.
Priminčiau, kad lygiai prieš 100 metų jau minėtas serbų nacionalistas G.Principas nušovė Austrijos sosto įpėdinį. Po 37 dienų, po šio ne itin reikšmingo incidento, po diplomatinių apsiskaičiavimų, nesusipratimų, asmeniškumų ir bandymų tiek provokuoti, tiek išvengti konflikto, liepos 27-ąją kilo karas, kuris greitai peraugo į konfliktą, žinome Pirmąjį pasaulinį karą.
Ir nesakau, kad šis incidentas Ukrainoje prives prie kažko panašaus. Tačiau prieš kelerius metus iš rimtų ekspertų nuaidėję ir pastaruoju metu nesyk kartoti perspėjimai apie taikos Europoje trapumą dabar atrodo pranašiški, o rizika, kad viskas baigsis blogiau, nei yra dabar, tik išaugo. Šiuo atveju geriau jau klysti, nei būti teisiam.
