Tarkime, šis užkeikimas panašiai atvejais dažnai yra ištariamas beveik automatiškai, pamėgdžiojant prieš tai kalbėjusius likimo draugus, yra įėjęs jau į madą posakis, tačiau kai kurie liūdnų istorijų pasakotojai į tokio pobūdžio užsklandą išties įdeda visą širdį, tarsi sakydami, kad negandų istorija vis tik turėjo prasmę, apsimokėjo tiek, kiek išmokė atleisti.
Girdėdamas tokius paaiškinimus paprastai patiriu dvilypius, tarpusavyje sumišusius jausmus. Niekas neabejoja dėl to, kad sugebėjimas atleisti yra didelė krikščioniška dorybė, moraliniame lygmenyje – nelygstama vertybė, tačiau estetiniame lygmenyje, - jeigu čia bus leista įtraukti dar ir tokį atskaitos tašką, - aukos romumas – bjauriai dirginantis, nejaukus, galop psichologiškai išvarginantis vaizdinys.
Štai yra pasakyta, kad gavus per kairį žandą, reikia atsukti dešinį, tačiau žmonių tremčių ir tautos politinio persekiojimo istorijos byloja apie tai, kad atsukus tą ar kitą žandą, trankymai nesibaigdavo, o sekė dar rafinuotesni kankinimai, žudymai, prievartavimai, - bjauri mėsmalė dar ir dėl to, kad ją lydėjo neišpasakyta budelių arogancija ir visiškas aukos beteisiškumas, bėgant laikui sublimacijos dėka kartas nuo karto įgyjantis nuolankumo prieš likimą pavidalus.
Taigi, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, krikščioniškoji išmintis įpareigoja nepersistengti kai kuriuos teisingus posakius suprantant pažodžiui ar net paraidžiui.
Ar pastebėjote dar vieną įdomią detalę, priklausančiai tarpinei sferai tarp etikos ir estetikos, kad aukštieji vyskupai, kalbėdami apie tautai tekusius išbandymus, paprastai nemini šalies, atnešusios negandas, pavadinimo, tarsi čia liturginiais sumetimais būtų draudžiama minėti žvėries, ryjančio gyvus žmones, vardą. Be visa ko kito, toks nutylėjimas tampa neįtikėtinai iškalbingas, nutylėjimo energija įgyja vos ne sprogstamo užtaiso pobūdį.
Taip buvo dar vakar, tačiau – kas seka iš to šiandien, ko galima tikėtis rytoj?
Viena labai švelnaus charakterio, visada besišypsanti profesorė anąkart netikėtai tarstelėjo, kad vėl užplūdus okupantų ordoms šalį, naujus senus priešus pasitiktų su gerai išgaląstu virtuviniu peiliu rankose, o po to, tarsi susidrovėjusi dėl išsprūdusių žodžių, bandė pasijuokti iš savęs su tikrai negailestingo sarkazmo užmoju. Tačiau man nebuvo juokinga. Moteris su virtuviniu peiliu prieš tankus – tai totalinio karo nuojautos vaizdinys.
Žodžiu „totalinis“ leiskite pažymėti tą atvejį, kai pasprukti iš ydingo rato nelaisvės galima tik su lemiamu apsisprendimu „arba-arba“, metant iššūkį likimu, kai šįkart visus fizinio išlikimo instinktus jau nustelbia metafizinis nuovargis, iškylantis su žinojimu, kad, nežiūrint visų globalinių pokyčių, vis gi toje kaimyninėje šalyje ( kurios vardo paprastai nemini lietuvių vyskupai) kartojasi tas pats per tą patį, nes čia valdžią vėl turi pavojingi pasauliui pusgalviai, o didžiulėje tautoje iš naujo kurstomos nuotaikos žudyti, plėšti, užkariauti, kaitinimas anticivilizacinis nusiteikimas prieš vadinamuosius Vakarus.
Taigi Rusijai pravartu būti žinoti ne tik medžioklinių šautuvų skaičių Lietuvoje (tai jau buvo bandoma iškvosti), bet taip pat apie virtuvinių peilių, kapoklių, kirvių, net galbūt nagų dildžių atsargas.
Apgailėtina tai, kad mūsų šalyje buvo sunaikinta šauktinių kariuomenė. Žiauri likimo ironija lėmė, kad tokį nevykusį sprendimą sumanė žmogus pats gimęs tremtyje. Žinoma, niekas nekaltina J.Olekos bloga valia, tačiau laikas būtų prisipažinti, kad smarkiai prašovėme pro šalį, neįvertinę kaimyninės valstybės uždaro ciklo, visados generuojančio tą patį per tą patį, faktoriaus.
Nesakau, kad netramdoma neapykanta yra mūsų kelrodė žvaigždė. Drauge garsiai pareikšiu, kad nesutinku su tais, kurie ypač pastaruoju metu tvirtina, kad Lietuva neva triuškinančiai pralaimi propagandinį karą Rusijai.
Jeigu Lietuvos politologai kartas nuo karto bando adekvačiai paaiškinti faktus, o tuo pačiu užginčija daugiau negu akivaizdų rusų propagandistų melą, tai nereikia, kad kariaujami kažkokie skirtingų pusių karai. Iš tiesų, dabartinė Rusijos valdžia kariauja propagandinį karą su savo tauta, siekdama galutinai išplauti rusiškos populiacijos smegenis, kaip atrodo, nepuoselėdama pernelyg didelių iliuzijų dėl to, kad demokratinių šalių žmonės juodą pradės laikyti už baltą, o baltą už juodą
Tiesą sakant, reikia labai nemylėti savo tautos, niekinti savus žmones, maitinant juos tokiomis arkliškomis melo dozėmis, naikinant žmogaus kaip homo sapiens prigimtį nežmogiškų sapalionių atakomis. Taigi galima sakyti, kad net šių eilučių autorius, ne kartą išsakęs savo skeptišką pažiūrį, labiau simpatizuoja vargstančiai rusų liaudžiai nei Putinas ir jo klika.
Būnant nuosekliu leisiu sau baigti būtent estetinės prigimties šūkiu, kuris, kaip ir visi šūkiai, didesniu ar mažesniu laipsniu yra beprasmiškas: Gražu yra padėti savo galvą už tėvynę, bet dar gražiau būtų matyti tai, kaip kanopas pakrato imperijos sumanytojai!
