Bet juk rusas valgys žolę, tačiau V.Putiną, o ir apskritai bet kokią savą valdžią mylės, todėl visos Vakarų sankcijos – niekai. Ar tikrai?
Žinoma, ta būklė, kurioje šiuo metu yra atsidūrusi kone absoliuti Rusijos visuomenės dauguma, atrodo visiškai beviltiška.
Svarbiausia, kad ta dauguma duobėje atsidūrė iš esmės savo noru, o neįtikėtiną ir kone neregėtą mastą pasiekusi valstybinė propaganda tik padėjo jai.
Kalinys ar baudžiauninkas, pripratęs prie savo viršininko ar valdovo jungo kaip prie žemės traukos, savo pyktį dėl šios priespaudos kreipia tik į kitus aplinkinius, o ne į tą valdovą. Tad ką jis daro, kai kas nors, taip pat gulintis paslikas, staiga ima, atsistoja ir nusimeta savojo valdovo jungą kartu su tuo valdovu?
Žinoma, pirmiausia reikia paskelbti, kad vienas pats tas likimo brolis to negalėjo nei sugalvoti, nei padaryti, tik padedamas kokių nors šešėlinių priešų, o po to pulti ir tą atsistojusįjį kuo greičiau ir žiauriau sunaikinti.
Be to, juk tokį iššūkį pasaulio tvarkai lyg tyčia metė ukrainiečiai, kurie rusų masių išvis niekuomet nebuvo laikomi tauta.
Štai kodėl ši agresija tokia milžiniška, o antiukrainietiška isterija virto tikru zoologiniu rasizmu, pagal kurį „ukrai“ – net ne žmonės, o tokie padarai, kuriuos reikia tik naikinti.
Visa jėga atgimęs menkavertiškumo kompleksu pagrįstas antivakarietiškumas ir imperializmas – štai tokia mozaika, kurią Kremlius stengiasi kuo patikimiau sucementuoti savo pavaldinių galvose.
Bet ar tikrai agresija gali būti nukreipta tik į aplinkinius ir nėra galimybių, kad ji nukryps į ką tik karštai mylėtą vadą?
Tai, kaip uoliai Kremlius stengiasi palaikyti tą patį antiukrainietiškos ir antivakarietiškos isterijos lygį, rodo, kad jis pats supranta, jog visuomenės grįžimas į tokį būvį gali būti tik laikinas ir nepatikimas.
Juk toje visuomenėje dar pačiose Ukrainos krizės išvakarėse pamažu ir neišvengiamai kaupėsi protestas būtent prieš valdžią, kuris gali tuojau pat grįžti, kai tik baigsis šis narkotikas.
Tai bus tuo labiau tikėtina, kuo skaudžiau Vakarai smogs kiekvieno ruso kišenei. V.Putinas tikrų ir rimtų ekonominių sankcijų visuomet paniškai stengėsi išvengti būtent dėl to, kad jis aiškiai supranta, jog žolės jo pavaldiniai net nenorės ragauti, o jeigu jiems teks, tai nepatiks.
Tai rodo ir vis brutalesnė režimo politika šalies viduje užsukinėjant paskutinius, net menkiausius, varžtelius.
Žinoma, įsisiūbuojant Vakarų ir Rusijos ekonominiam bei politiniam karui, režimas, stengdamasis kuo ilgiau pavaldinių agresiją laikyti nukreiptą į išorę, imsis kitų įžūlių žingsnių – po „taikdarių“ vėliavomis įžygiuos į Rytų Ukrainą arba vėl puls Gruzija ar Moldovą. Gal net mes atvirą iššūkį NATO, išsilaipinę iš karinio tranzito traukinio kur nors Lietuvos laukuose.
Žinoma, tikėtina ir tai, kad tiesiog dar labiau išaugs emigracijos iš Rusijos srautai, kurie jau dabar vis didėja, o šalyje liks tik tie, kurie jau nieko nesugeba ir nenori.
Bet ir tokia ilgalaikė degradacija bus ne mažiau pavojinga, o rizika, kad ji vis vien baigsis sprogimu, – ne mažesnė.
Tik vėlgi – o kas po to? Greičiausiai ne vakarietiška demokratija, o šis tas daug rudesnio už dabartinį režimą. Bet tai, žinoma, ne argumentas pastarojo naudai.
Kita vertus, padėčiai blogėjant, dar labiau tikėtina, jog lūžiai greičiau įvyks iš viršaus, o ne iš apačios. Dar gerai, jei dabartinį klaną nušalins toks, kuris bus sukalbamesnis ir labiau linkęs tartis, o tai įvyks su minimaliais nuostoliais visiems. O kas, jeigu viršų paims dar agresyvesnis?
Bet kokiu atveju Vakarai turi pagaliau pradėti rengtis blogiausiam scenarijui Rusijoje bei aplink ją ir mąstyti, kaip jie gali valdyti situaciją, o galbūt ją kreipti norima linkme.
Žinoma, jei nori ir gali.
