Turbūt atėjo laikas garsiausiai skambinti pavojaus varpais būtent paplūdimiuose.
Vien liepą Neptūno valdose su gyvastimi atsisveikino dešimtys pramogautojų, kurie turbūt neabejojo esantys puikūs plaukikai. Eismo nelaimėse per tą patį laiką žuvo perpus mažiau žmonių.
Dar pridurkime tuos, kurie po nesėkmingų šuolių į vandenį atsidūrė neurochirurgų rankose dėl pažeisto stuburo ar galvos traumų. Medikams reikės dirbti kelis mėnesius, kad šie pacientai atsistotų ant kojų. Jei išvis galės tai padaryti.
Už medikų ir gelbėtojų paslaugas tenka mokėti visiems mokesčių mokėtojams, o nuostoliai dėl jauno žmogaus žūties išvis pinigais sunkiai įvertinami.
Galbūt lietuviai visai nemoka elgtis vandenyje ir vieno sveiką gyvenseną aktyviai propaguojančio Kauno politiko idėja visus vaikus prievarta mokyti plaukti tikrai verta dėmesio?
Bet nelaimių užkratas turbūt slypi kitur. Ne plaukimo, o saikingo svaigalų vartojimo įgūdžių labiausiai trūksta poilsiautojams. Nuo kaitros ir gėrimų apkvaitę pramogautojai pasijunta vandens ereliais.
Galbūt neblaivių vairuotojų medžiokles nuolat rengiantiems policijos pareigūnams jau būtų metas su alkoholio matuokliais rankose pabraidyti šiltoje jūros ar ežeruose?
O Seimo nariams vertėtų pagalvoti apie naujus teisės aktus, leidžiančius šokti į vandenį tik turint gyvybės draudimo polisą.
Sakysite, kils baisus nepasitenkinimas? Tačiau juk privalomam vairuotojų civilinės atsakomybės draudimui dalis žmonių taip pat iš pradžių aršiai priešinosi. Bet greitai priprato ir net džiaugiasi, kad nekyla rūpesčių dėl apdaužytos mašinos remonto.
