Prie ES ir NATO sienų artėjančių „Grad“ kanonadų, nesvarbu kokiame kontekste ištartų V.Putino frazių „užimčiau Kijevą per dvi savaites“ ir vis labiau intensyvėjančio informacinio karo fone demokratinės valstybės negalės ramiai stebėti kaimyninės Rusijos propagandos tekėjimo į savo šalių informacinę erdvę.
Tai, kas bus laikoma įžeidžiančiu nacionalinius jausmus, pažeidžiančiu nuostatas nekiršinti, nepropaguoti blogio ir neiškraipyti tiesos, bus stengiamasi riboti, drausti, bausti ir uždaryti pačius informacijos kanalus.
Tai nevisiškai demokratiškas žingsnis, bet tokia yra šaltojo karo logika ir neverta svajoti, kad bus kitaip. Į sankcijas bus atsakoma sankcijomis ir taip iki aklavietės arba kurios nors pusės žlugimo.
Būtent augančios priešpriešos tarp Rusijos ir Vakarų Europos dvasia yra Prezidentūros paruoštos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos, numatančios griežtą iš Maskvos plaukiančios propagandinės informacijos vertinimą ir konkrečias baudas už pažeidimus.
Kiek šios pataisos atitinka kitus įstatymus, galima tikėtis, dar bus diskutuojama. Rusiškų TV kanalų retransliuotuojai jau iš anksto pareiškė, kad bandant juos uždaryti kiltų rimtų teisinių problemų.
Tačiau ne tai svarbiausia. Nustatant Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus, visada kyla vertintojo problema. Kas ir kokiais kriterijais remdamasis tai darys. Ar neseniai žiniasklaidoje nuskambėjęs politologo samprotavimas, jog mūsų šalies gyventojams matant, kas darosi Ukrainoje, irgi reikia pirkti konservus, yra karo kurstymas, ar tik jautrios sielos panika?
Galima neabejoti, jog bet kuris teisėsauginis ginčas dėl informacijos platinimo taisyklių pažeidimo taps aštriomis viešomis diskusijomis. Ypač jei ekspertu bus pakviestas VSD.
Juk praktinė siūlomų pataisų dalis yra daug kartų sudėtingesnė, nei mano šio projekto teikėjai. Per penkerius metus gal ir bus pritaikytas koks nors vienas atvejis.
Kyla kitas klausimas: ar tikrai tokio Visuomenės informavimo įstatymo sugriežtinimo reikia? Jeigu Prezidentūra Lietuvos gyventojams nori priminti, koks yra jos požiūris į Rusiją ir į jos dabartinę valdžios reguliuojamą žiniasklaidą, tam jokių papildomų akcijų jau pusė metų nereikia. Apie tai plačiai žinoma ir už mūsų valstybės ribų.
Jeigu perspėjimų objektas yra Rusijos žiniasklaida, tai jai draudimai visokeriopai naudingi: rodyti Lietuvą kaip siaurėjančios demokratijos šalį, o save - kaip aukas.
Kas yra potencialūs pažeidėjai? Savaime suprantama, ne televizijos laidos apie medžioklę ir žūklę ar laukinę gamtą. Taip pat ir ne melodramos iš Kremliaus gyvenimo (o kur analogiškos, lietuviškos, iš Kauno prezidentūros?)
Pradėjęs atidžiai, kaip cenzūros laikais, žiūrėti į muilo operas, bemat galą gautum. Ir arkliui aišku, įtarimo žvilgsnis krypsta į informacines laidas ir, žinoma, į jų dalį ne apie orą, o apie Ukrainą ir ją remiančias valstybes - viską sudėjus, vos kelių valandų propagandą.
Ar dėl to reikia kurti baudžiančius įstatymus, diskusijose laužyti ietis ir dar sekti, kas ką gina? Valstybei, kuri pretenduoja į svarų žodį Briuselyje, nuolatines NATO bazes savo teritorijoje, mano nuomone, per menka užsiimti tokiais niekais.
Prezidentūros pasiūloje išgyvenama, kad rusiškų TV laidų per daug, reikia daugiau ES oficialiomis kalbomis. Sutinku. Išlaikyti proporciją yra teisinga.
Bet niekas nepaneigs, kad televizinio šlamšto anglų kalba taip pat nors vežimais vežk. Dėl pigumo šimtus kartų persukami tie patys filmai su S.Seagalu, mėgstamu V.Putino (abipusiškai) herojumi, dubliuoti bet kuria kalba, kelia virškinimo sutrikimų. Ir vaikui aišku, ne kalba yra svarbu, o tai, kas ja pasakoma.
Užuot tobulinusi žiniasklaidos ganymo metodus, valstybė turėtų rūpintis sudaryti sąlygas objektyviai informacijai skleisti. Pirmiausia, turint žiniasklaidos reguliavimo svertus, finansinius, neversti informacijos priemonių tapti valstybės politikos propagandininkais.
Teisingas susirūpinimas dėl objektyvios informacijos, tačiau ir šiais laikais, net demokratinėse valstybėse tai nėra paprasta. Norint žinoti, kas iš tikrųjų vyksta Ukrainoje, dabartiniu metu vieno šaltinio nepakanka, tenka skaityti ir klausyti keliomis kalbomis. Rusų kalba taip pat naudinga.
Pagaliau svarbu ne tik faktai, bet ir mąstymo būdas. Atsiribojus ar atribojus aiškiau ir objektyviau netampa. Informacija iš lietuviškų šaltinių karo pradžioje buvo šališka, dabar ji objektyvesnė, atspindi įvairias puses, bet žinoti, kaip tuos pačius įvykius vertina Rusija, ne tik naudinga, bet ir reikia.
Skaitydamas ano amžiaus lietuvišką spaudą prieš 1940 m. stebiesi, kiek mažai tada buvo žinoma, kas iš tikrųjų vyksta Rusijoje. Nei solidžios informacijos, nei grėsmių analizės. Pasirodžius pirmiems rusų tankams net kai kurie inteligentai sapnus kalbėjo, spėliojo, gerai tai ar blogai.
Nemokšas lengviausia okupuoti. Griežta Lietuvos politika Rusijos atžvilgiu palaikytina, bet šios šalies TV kanalų nei programų nereikia drausti.
