Tiesa, kalbininkai pritarė, kad dokumentuose nelietuviškais rašmenimis galėtų būti rašomos Lietuvos pilietybę įgijusių užsieniečių ir mūsų šalies piliečių iš sutuoktinių perimtos užsienietiškos pavardės. Visais kitais atvejais siūloma jas rašyti lietuviškais rašmenimis pagal tarimą.
Bet toks atsakymas, atrodo, netenkina projektų, įteisinančių liberalesnį asmenvardžių rašymą, autorių. Seimo vicepirmininkas G.Kirkilas pažadėjo, kad bus dar kartą kreipiamasi į VLKK aiškiau suformulavus klausimą, ar galima tautinių mažumų atstovų pavardes rašyti originalia forma.
Tiesą sakant, VLKK vadovė jau atsakė, kad būtų galima tai daryti tik papildomame paso puslapyje, kaip ir siūloma alternatyviame konservatoriaus V.Stundžio įstatymo pataisų projekte, bet ji rėmėsi ne kalbininkų nuomone, o Konstitucinio teismo (KT) išaiškinimu.
Toks įspūdis, kad politinę problemą politikai nori permesti kalbininkams, šie – teisininkams, o pastarieji baksnoja į VLKK.
Susidaro uždaras ratas ir vežimas nejuda iš vietos jau du dešimtmečius.
Dar 1994 metais Lietuva ir Lenkija susitarė, kad abiejose šalyse tautinių mažumų atstovų pavardės bus rašomos originalia forma. Lenkija tai jau seniai įteisino savo įstatymais, kaip, beje, ir vietovardžių lenteles tautinių mažumų kalbomis gausiai jų gyvenamose vietovėse.
Žinoma, ne taip jau daug Lenkijos lietuvių pasinaudojo šia teise. Ko gero, panašiai nutiktų ir Lietuvos lenkams – anaiptol ne visi jie pultų keisti pasų norėdami savo pavardes perrašyti lenkiškais rašmenimis.
Tačiau esmės tai nekeičia: Lenkija gavo progą kaltinti Lietuvą, kad mūsų šalis nesilaiko savo tarptautinių įsipareigojimų, netgi nusižengia Europos Sąjungos tautinių mažumų politikos teisinėms normoms.
Beje, pastarojo kaltinimo lenkams įrodyti nepavyko – Briuselis asmenvardžių ir vietovardžių rašybą priskiria ES narių nacionalinei teisei, nors daugelyje šalių pasuose ir pavadinimų lentelėse leidžiama vartoti tautinių mažumų kalbas bei jų rašmenis.
Lietuvai tautinių mažumų asmenvardžių ir vietovardžių rašyba tapo ne tik tarptautine, bet ir vidaus politikos problema.
Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) reikalavimus įteisinti lenkiškus rašmenis pasuose ir vietovardžių rašybą lenkiškai pavertė kertiniu savo politinės programos siekiu, kuris naudojamas rinkėjams telkti per įvairiausio lygio rinkimus.
Negalima sakyti, kad Lietuvos politikai visai nebandė spręsti šių problemų. Bet visi mėginimai iki šiol baigdavosi nesėkme.
Ypač skandalingas atvejis nutiko 2010 metais, kai tuomečiam Lenkijos prezidentui L.Kaczynskiui atvykus su vizitu į Lietuvą Seimas atmetė A.Kubiliaus Vyriausybės siūlomą įstatymo projektą, kuriuo būtų buvusi įteisinta asmenvardžių rašyba lotyniško pagrindo rašmenimis.
Lenkija tai pavadino ne tik antilenkišku žingsniu, bet dar ir Lietuvai labai palankaus L.Kaczynskio įžeidimu. Paradoksas, kad ir dalis konservatorių, net ministrų, balsavo prieš šį įstatymo projektą.
Tokio elgesio motyvus nesunku įspėti. Lenkams savo pavardžių rašybą pavertus principiniu klausimu, daliai lietuvių principo reikalu tapo neleisti jiems to daryti. Ypač daug taip mąstančių žmonių tarp konservatorių rinkėjų.
Be abejo, tokios nuotaikos paremtos tautiniais kompleksais, senu istoriniu lietuvių nepasitikėjimu Lietuvos sostinę Vilnių 1920 metais okupavusiais lenkais.
Girdėti balsų, kad jei bus nusileista lenkams dėl pavardžių ir vietovardžių, jie ims kelti vis naujus reikalavimus, o ilgainiui gal net prisimins Vilniaus krašto autonomijos šūkius.
Kiek pagrįstos tokios baimės? Gal vertėtų įsiklausyti į tokių Lietuvos draugų kaip garsaus Lenkijos publicisto, vieno „Solidarnosc“ judėjimo kūrėjų A.Michniko žodžius, kad, išsprendus pavardžių ir vietovardžių problemą, lenkų nacionalistams, taip pat ir LLRA, iš rankų būtų išmuštas svarbiausias ginklas, leidžiantis jiems kurstyti tautinę nesantaiką?
Daugelis Lietuvos politikų, ko gero, būtų linkę taip pasielgti, bet jie baiminasi, jog tai gali nepatikti daliai rinkėjų. Matyt, todėl lenkiškų rašmenų problema ir mėtoma kaip karšta bulvė.
Politikams buvo patogu, prisidengus Konstitucija ir KT išaiškinimu, skėsčioti rankomis ir teisintis lenkams, kad nieko neįmanoma padaryti.
Tačiau pastaruoju metu KT jau netvirtina, kad rašyba nelietuviškais rašmenimis pažeistų Konstituciją, ir nurodė, jog žodį turėtų tarti kalbininkai.
Bet ar iš tiesų pavardžių rašyba pasuose – pirmiausia kalbos problema? Pats KT yra išaiškinęs, kad asmens tapatybės dokumentas įtvirtina žmogaus ir valstybės nuolatinį ryšį, bet tai jau ne kalbos, o politikos ir teisės sritis.
Todėl vargu ar teisinga, kad politikai verčia visą atsakomybę prisiimti kalbininkus, užuot patys galiausiai apsisprendę, o kartu palaidoję daugiau kaip du dešimtmečius Lietuvos ir Lenkijos santykius nuodijančią, tautinę įtampą kurstančią problemą.
