Tačiau aš žiūriu daugelį varžybų ir paskui skaitau, ką žmonės rašo ir šneka. Ir man atrodo, kad mūsų krepšininkai gauna daugiau neteisybės, neapykantos ir kvailų komentarų, negu bet kas kitas, net ir scenos ir televizijos žvaigždės.
Krepšininkai turi retą profesiją ir dirba netausodami savęs – pažiūrėkit, kaip dažnai juos kapoja traumos. Bet kurioje kitoje profesijoje žmonės, kurių sveikata taip gadinama, seniai būtų paskelbę darbdavius kraugeriais ir stovėję su plakatais prie treniruočių stovyklos durų.
Pasaulio čempionate mūsų rinktinė pasirodė puikiai – ne todėl, kad mažytei varganai šaliai, kaip ją klaidingai vadina daugelis (tai nemalonus ir apgailėtinas kuklinimasis, mes nei maža, nei nelaiminga šalis), ketvirta vieta yra labai daug. Ketvirta vieta bet kuriai šaliai būtų puikus rezultatas. Medaliai bet kuriai šaliai, taip pat ir Lietuvai, būtų dar geriau. Auksas būtų geriau už sidabrą, o sidabras – geriau už bronzą. Tai banalybės, kaip ir „kamuolys - apvalus“. Banalybių kartojimas yra viešosios sąmonės tarša.
Krepšinis yra graži pramoga milijonams, ir sportininkai teturi pareigą žaisti kuo geriau, o treneris – kuo geriau savo nuožiūra surinkti komandą. Savo nuožiūra. Jo žodis paskutinis. Jis žino geriau.
Į krepšininkų pareigas neįeina neapykantos sugėrinėjimas iš alų geriančių kvailių ir žioplių prie televizorių, kurie siūlo žaidėjams pasitempti, taikliau mėtyti, geriau perdavinėti kamuolius, geriau kovoti dėl atšokusių ir, žinoma, visada matyti, kam iš tikrųjų reikėjo atlikti perdavimą, nes juk visada nuo sofos geriau matyti, kas aikštelėje geriau atsidaręs.
Treneris nenusipelno ir neturi klausyti pamokymų iš idiotų, alkoholikų, pašalpinių ir bedarbių, vograujančių rekomendacijas – ne, ne rekomendacijas, instrukcijas – apie tai, kaip reikia sustatinėti penketukus ir kuo keisti traumuotus komandos narius. Treneris dirba savo darbą, o žiūrovo reikalas žiūrėti. Jei nori, gali nuvažiuoti į oro uostą ir pasveikinti grįžusius rinktinės narius.
Lėkšti sąmojai ir nuspėjami patarimai, kuriuos girdi krepšininkai ir jų treneriai, yra didesnis piktybinis kenkimas, negu tenka bet kam kitam – net baudas automobiliams išrašantis darbuotojas, net viešajame transporte dirbantis kontrolierius neturi sugerti tiek kvailystės energijos, kiek jų tenka sporto žmonėms iš visų nemokšų.
Panašiai, žinoma, ir verslininkai, kuriantys darbo vietas ir mokantys atlyginimus, irgi niekada negauna dėkingumo – tik neapykantą, pavydą jų brangiam automobiliui ir palinkėjimus kuo greičiau bankrutuoti.
Net ir tuo atveju, kai sporto šaka arba komanda gauna finansinę paramą iš valstybės – tai yra, iš mokesčių mokėtojų – tai nereiškia, kad mokesčių mokėtojai gauna teisę aiškinti, kaip reikia žaisti krepšinį. Juo labiau, kad daugelis tų, kurie save vadina „mokesčių mokėtojais“ ir mėgsta sakyti „už mano pinigus“, daugiau gauna iš biudžeto, negu į jį sumoka, ir net ir teoriškai negali taip kalbėti.
Uždrožti ir nelaimingi gyvenimo kelkraščio gyvūnėliai, vos pasirodžius ekrane krepšiniui, staiga pasijunta valdovais ir šeimininkais. Neatsitiktinai paprastos kilmės žmonės, padarę sėkmingą karjerą ir uždirbę daug pinigų, dažnai nusiperka savo sporto komandą, nes niekas daugiau jiems neleis pasijusti tokiu šeimininku, kaip nuosavas sporto klubas (arba nuosava oro bendrovė, bet tai jau kita istorija).
Taip ir čia, talentingi žaidėjai, kurių kiekvienas judesys yra stebimas per padidinamąjį stiklą, kurių kiekviena trauma pasidaro aptarimo objektu, kurie neturi privatumo ir kurių vaikus, drauges ir sutuoktines pilsto purvais liežuvaujanti minia, daugelio yra laikomi vos ne vestuvių muzikantais, klounais, lakstančiais ir šokinėjančiais patenkintų patricijų, susėdusių tribūnose, pramogai – beje, vestuvių muzikantų irgi nevalia laikyti klounais, kurie yra pagal svarbą kažkur tarp degtinės ir mišrainės, bet apie tai irgi kitą kartą.
Tokios progos, kaip krepšinio čempionatas, atskleidžia blogiausius mūsų bruožus ir parodo, kaip toli mūsų žiūrovai atsilieka nuo mūsų sporto. Jei sirgaliai būtų bent perpus tokie, kaip mūsų sportininkai, mes seniai gyventume turtingiausioje ir geriausiai veikiančioje pasaulio šalyje. O kol kas nesmagu prieš sportininkus, kurie padarė viską, ką galėjo.
Tik, žinoma, būtų buvę geriau, jeigu į aikštelę visgi būtų išbėgęs Arvydas Sabonis.
