Daugelį metų kartojasi tos pačios bėdos. Būtų galima išskirti tris dažniausius valstybės turto naudojimo pažeidimus.
Šiuo turtu leidžiama naudotis neatlygintinai ir gauti naudos nieko nemokant valstybei. Taip pat turtas perduodamas privačiam valdytojui nepasirašius sutarčių, netikrinant, ar jis naudojamas pagal paskirtį.
Trečia grupė pažeidimų – įstaigos tarnybinius butus nuomoja jau nedirbantiems asmenims, neskelbdamos viešojo konkurso, nustatydamos nepagrįstai mažą kainą ar neteisingai apskaičiuodamos mokestį.
Kokių nuostolių tokiais veiksmais pridaryta valstybei, kontrolieriai neskelbia. Tikriausiai ši žala nė neapskaičiuota.
Valstybės turto apskaita apskritai nėra gerai sutvarkyta. Tiksliai net nežinoma, kokia jo vertė. Galima teigti, kad ji turėtų siekti apie 200 mlrd. litų. Bet Valstybės kontrolės (VK) rekomendacijos į apskaitą įtraukti ir miškus, žemės plotus, muziejines vertybes vis dar neįgyvendinamos.
Akivaizdu, kad valstybės pajamos iš tokio didžiulio turto anaiptol nėra įspūdingos. Suprantama, pelno siekis ir negali būti svarbiausias valstybės tikslas valdant įmones, infrastruktūrą, žemę, miškus.
Vis dėlto šio turto įnašas į valstybės ir savivaldybių biudžetą galėtų būti gerokai didesnis. A.Kubiliaus Vyriausybė buvo pradėjusi spausti valstybės įmones dosniau atseikėti į biudžeto aruodą. Užpernai jos pervedė 545 mln. litų dividendų ir pelno mokesčių, nors planas buvo įvykdytas tik 92 proc.
Socialdemokratų vadovaujamą Vyriausybę valstybinėms bendrovėms pavyko įtikinti, kad joms užkrauta įsipareigojimų našta trukdo plėtros planams. Pernai valstybės įmonėms buvo suplanuoti jau perpus mažesni dividendų ir pelno mokesčių įnašai. Realiai jos šį planą įvykdė vos 55 proc. ir pervedė į biudžetą 123,6 mln. litų.
Šįmet valstybės įmonėms dividendų ir pelno įmokų planas dar sumažintas iki 132,5 mln. litų, bet pirmojo pusmečio duomenys rodo, kad atsiliekama ir nuo šio rodiklio.
Tiesa, VK šįkart nagrinėjo pirmiausia nekilnojamojo turto naudojimo efektyvumą, viešųjų pirkimų atitiktį įstatymams ir jų naudingumą.
Nors bendros galimos žalos valstybei auditoriai neskelbia, teigiama, kad 84,7 mln. litų buvo panaudota ne pagal paskirtį, neekonomiškai, pažeidžiant Viešųjų pirkimų įstatymą.
Pažeidimų pastebėta ir naudojant viešiesiems pirkimams Privalomojo sveikatos draudimo fondo pinigus. Antai Valstybinė ligonių kasa už 270 tūkst. litų pirko nekokybiškus lęšiukus iš nustatytų kvalifikacijos reikalavimų neatitinkančio tiekėjo.
Vilniaus universiteto Onkologijos institutas ir Kauno klinikos už beveik 600 tūkst. litų įsigijo jodo šaltinių, pažeisdamos lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principus.
Ligonių kasa 2 mln. litų skyrė Priklausomybės ligų gydymo programai, bet nepagrindė jų poreikio, nenustatė lėšų paskirstymo kriterijų, nenurodė, kokių rezultatų turi būti siekiama investuojant šiuos pinigus.
Finansine prasme ypač įspūdingos auditorių pastabos „Sodrai“. Nustatyta, kad jos teritoriniai skyriai net 208 mln. litų motinystės (tėvystės) pašalpų už vaikų nuo vienų iki dvejų metų priežiūrą mokėjo neišėjusiems šių atostogų asmenims. Negana to, pašalpos skaičiuotos taikant nevienodus principus.
Kiek pinigų valstybė neteko dėl pernelyg pigiai išnuomotų ar neatlygintinai perduotų patalpų ir kitokio turto, auditoriai nenurodo.
Tik konstatuota, kad Valstybės turto fondas nekontroliavo, jog jam patikėtas turtas duotų biudžetui kuo daugiau naudos.
Priešingai, netgi buvo sudarytos sąlygos privačioms bendrovėms pasipelnyti neatlygintinai naudojantis valstybės turtu.
Be to, nustatyta, kad, pavyzdžiui, perduotas technikos sporto šakoms plėtoti turtas buvo naudojamas ne pagal paskirtį.
Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo laikų aidi aimanos, kad valstybė nesugeba skaidriai ir efektyviai naudoti savo turto. Dabar didžioji jo dalis jau privatizuota.
Tačiau nemažai turto dar liko ir valstybės rankose.
Liberalai ragina tęsti privatizavimą, nurodydami, kad privačių bendrovių turto grąža penkis kartus didesnė nei valstybinių.
Bet kartu pasigirsta balsų, kad monopolines ar strateginės reikšmės bendroves atiduoti privačiam kapitalui būtų pernelyg rizikinga, nors gal atskirais atvejais ir vertėtų dalį jų akcijų parduoti biržoje. Pavyzdžiui, vien pardavus 5 proc. energetikos bendrovių akcijų valstybės biudžetą pavyktų papildyti daugiau kaip 200 mln. litų.
Tiesa, pasaulyje yra ir pavyzdžių, kai valstybinės įmonės dirba net geriau nei privačios.
Lietuvoje irgi seniai ieškoma būdų, kaip efektyviau naudoti valstybės turtą. Bet sprendimus priimti neretai trukdė partijų ir su jomis susijusių interesų grupių ambicijos.
Antai net kelerius metus buvo ginčijamasi, kad reikėtų centralizuoti jo valdymą, į vieną įstaigą sujungiant Valstybės turto fondą ir Turto banką. Tik po daugelio politinių mūšių galiausiai sutarta, kad liks tik Turto bankas.
Gal tai – šioks toks ženklas, kad valstybės turtą vis dėlto įmanoma valdyti efektyviau?
