Šalies vadovę vieningai parėmė tik konservatoriai, nes net opozicijoje esantys liberalai abejojo tokių ribojimų nauda.
Konservatoriai paskubėjo apkaltinti valdančiąją daugumą kone nacionalinių interesų išdavyste, nes neva atsisakyta rūpintis šalies informacine gynyba nuo Rusijos propagandinių atakų.
Iš tiesų nepaneigsi, kad rusiški TV kanalai tapę Rusijos informacinio karo prieš Ukrainą ir Vakarus, taip pat ir Lietuvą, įrankiais. Kitas klausimas – koks turėtų būti atsakas į šią propagandą.
Prezidentė įstatymo pataisomis siūlė įtvirtinti nuostatą, kad ne mažiau kaip 90 proc. Lietuvoje retransliuojamų televizijos programų srauto turėtų būti ES kalbomis, išskyrus teminius paketus.
Kitaip sakant, kabelinės televizijos savo bendruose paketuose privalėtų sumažinti rusiškų televizijų dalį nuo dabartinių maždaug 30 proc. iki 10 proc. Įvairūs specializuoti rusiški kanalai galėtų būti prieinami tik papildomai už juos mokant.
Šių pataisų šalininkų nuomone, tai turėtų gerokai apriboti rusiškos propagandos srautus. Bet ar iš tiesų taip ir įvyktų?
Antai autoritetingas televizijos ekspertas Vilniaus universiteto profesorius Ž.Pečiulis atkreipia dėmesį, kad rusiškos propagandos srauto neįmanoma užtvenkti net dėl techninių priežasčių.
Jau daugiau kaip tris dešimtmečius Lietuvoje galima matyti palydovinės televizijos programas. Žinoma, ne visi turi tam reikalingą įrangą ir apribojus rusiškų programų srautą, ko gero, didžioji žiūrovų dalis specialiai jos neįsirengs.
Bet yra ir kitas jau beveik visiems Lietuvos žmonėms prieinamas būdas – rusiškų televizijos kanalų transliacijas galima žiūrėti ir internetu.
Tiesa, tai mažiau patogu. Iš kabelinių televizijų paketų pašalintus rusiškus televizijos kanalus žiūrėtų jau kiek mažiau žmonių, bet tie, kurie itin prie jų pripratę ir labiausiai tiki Rusijos propaganda, vis viena pasistengtų juos stebėti internetu ar naudodamiesi palydovinėmis antenomis.
Galima labai abejoti ir tuo, ar kabelinės televizijos, įsriegus 10 proc. ribojimą ne ES šalių programoms, iš savo paketų išmes būtent tokius ryškius rusiškos propagandos ruporus kaip RTR, „Pervyj Baltijskij kanal“, o ne mažiau žiūrimą V.Putino režimui opozicinį „Dožd“ kanalą ar ukrainiečių televiziją.
Tokiu atveju ribojimų efektas būtų priešingas – atsvara rusiškai propagandai tik sumažėtų.
Kita vertus, nepritarti prezidentės siūlomoms įstatymo pataisoms Seimo narius turbūt skatino ne vien abejonės dėl jų efektyvumo. Turėjo įtakos ir politiniai, ideologiniai sumetimai.
Tėvynės sąjungai politiškai itin naudinga nuolat kviesti Lietuvą į kovą su Rusijos grėsmėmis, nes jos rinkėjai itin jautriai reaguoja į Maskvos judesius. Todėl net jei siūlomi rusiškų televizijos kanalų ribojimai neduotų jokio efekto, konservatoriams tai gera proga parodyti, kad jie yra priekinėse informacinio karo su V.Putino režimu barikadose.
Kitokia valdančiosios koalicijos partijų, taip pat liberalų padėtis. Apklausos rodo, kad didelė dalis Lietuvos gyventojų nepritaria rusiškų kanalų draudimui. Neabejotina, kad taip manančių daugiausia tarp kairiuosius ar liberalus remiančių rinkėjų.
Absurdiška galvoti, kad visi šie žmonės yra pasidavę rusiškai propagandai. Lietuvoje dar labai gyvi prisiminimai apie sovietinius laikus, todėl dabar siūlomi visokie draudimai ar ribojimai daliai piliečių kelia alergiją.
Nereikia pamiršti, kad pasitikėjimas politikais Lietuvoje labai menkas. Todėl dažnas žmogus paprasčiausiai susierzina, kai koks nors veikėjas įsivaizduoja turįs teisę nuspręsti, ko nederėtų žiūrėti.
Neabejojant Rusijos informaciniu karu tenka pripažinti, kad noras atsikirsti draudimais atspindi politikų nepasitikėjimą tauta.
Nejaugi manoma, kad dauguma Lietuvos žmonių nesugebės atskirti melo nuo tiesos, propagandos nuo informacijos?
Nenuginčysi, kad daliai visuomenės rusiška propaganda daro įtaką. Bet tokių žmonių palankumo V.Putinui, sovietinio ilgesio jausmų nepakeis nei jokie draudimai, nei aiškinimai.
Suprantama, kai niekinama Lietuvos nepriklausomybė, kėsinamasi į šalies suverenumą ir konstitucinę santvarką, propaguojama karinė agresija, reikalingos ir teisinės atkirčio priemonės.
Tokiais atvejais už konkrečias laidas vertėtų skirti televizijoms didesnes baudas, kaip ir siūloma prezidentės pataisomis.
Vis dėlto su rusiška propaganda pirmiausia reikėtų kovoti aukštos kokybės lietuviškų televizijų informacinėmis ir analitinėmis laidomis.
Valstybė gal galėtų net finansuoti šviečiamąsias, istorinę tiesą atskleidžiančias ar melą demaskuojančias laidas.
Būtų naudinga, jei Lietuva, bendradarbiaudama su kitomis Baltijos šalimis, pasirūpintų, kad ir rusakalbius gyventojus jų gimtąja kalba pasiektų objektyvi informacija apie sudėtingus politinius procesus.
Trumpai tariant, su V.Putino propaganda Lietuva turi kovoti ne putiniškais, o demokratiniais, laisvos visuomenės metodais.
