Keletas vyrų, savo mantą susikrovę į plastiko maišelius, iš kitos pusės gatvės piktokai žvelgė į triūsiančius bendrovės „Ekonovus“ darbuotojus. Paklausti, kur dabar dėsis, jie teigė nežiną, bet į nakvynės namus kojos nekelsią.
„Ten jau buvau ir man užteko visiems laikams. Ten vienos utėlės. Be to, negaliu ten gyventi kartu su savo drauge“, – traukdamas dūmą kalbėjo Arūnas. Baigęs Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnaziją jis moka angliškai ir padėdavo bičiuliams susišnekėti su britu Antony Davidu Heapu.
Tačiau jau ir kai kurie kiti benamiai supranta, ką sako užsienietis, ir sugeba jam atsakyti.
„Aš rugsėjo pabaigoje išėjau į laisvę iš pataisos namų atbuvęs bausmę. Kur man dėtis dabar? Kai mane suėmė, policija atėmė pasą ir telefoną. Taip ir negrąžino. Dabar turiu tik išduotą lapelį, kad galiu gauti laikiną asmens tapatybės dokumentą, bet turiu sumokėti 30 litų. Kaip? Neturiu nė cento. Čia mane priglaudė, pavalgydino. Neįsivaizduoju, kaip bus toliau“, – apgailestavo Gediminas.
Vienintelė benamių kolonijos moteris 26 metų Gailė buvo neblogai nusiteikusi. Ji pripažino, kad išvakarėse visi gerokai pašventė. Ji pati serga ir negali vartoti alkoholio, bet vakar neatsilaikė, šiek tiek išgėrė. Tačiau šį rytą ji pasipuošė, pasidarė makiažą.
„Ant mūsų namų iškabino lapelius, kad griaus namelius. Ten parašyta: jei neišsikraustysime ir patys nenugriausime, nugriaus bendrovė, ir reikės už tai sumokėti. Mes pinigų neturime, supratome, kad jei negalėsime sumokėti, tai ir negriaus. Mes patys savo rankomis susikalėme, kodėl turime griauti? Todėl ir surengėme šventę, „pauliavojome“", – kalbėjo Gailė.
Ji mano, kad neprapuls. Jie su Arūnu pora, turi pažįstamų, gal priglaus. Blogiausiu atveju eis pas motiną. Kodėl negyveno pas ją iki šiol? Ogi todėl, kad motinai ji neberūpi nuo šešiolikos metų, kai ši susirado kažkokį vyrą.
Gailė gerai žino visus benamių kolonijos reikalus. Ji papasakojo, kad A.D.Heapui, prisistatančiam Merfiu, buvo perduotas visas segtuvas, kuriame anglų kalba surašyta, ką jis turi padaryti, jei nori gauti pasą ir išvažiuoti į gimtinę. Ji iškart užėjo į Merfio būstą ir atnešė segtuvą.
„Bet jam tai visai nerūpi, niekur jis nenori važiuoti. Jam patinka toks gyvenimo būdas. Jį bandė ištraukti ir Eglė, su kuria jis keletą metų gyveno. Ji buvo čia atvažiavusi, bet Merfiui vienodai“, – tikino moteris, nesibaimindama net televizijos kamerų. Tik prieš filmuodamasi paklausė, ar gerai atrodo.
Paskui ji puolė žadinti britą: „Kelkis pagaliau, tave su žeme sulygins.“ Tačiau šis tik numojo ranka.
Praėjusią savaitę, kai lankėmės Merfio pašiūrėje, čia buvo gana tvarkinga. Šiandien vaizdas visiškai kitoks. Britas į klausimus neatsakinėja ir pasislėpęs po antklode miega. Ant grindų mėtosi pigaus alaus buteliai.
Jau septynerius metus Lietuvoje gyvenantis Merfis anksčiau glaudėsi Olandijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje. Iš pradžių jis gyveno Vilniuje, Kaune, Trakuose, dirbo, vėliau atsikraustė į uostamiestį pas klaipėdietę Eglę. Tačiau šįmet meilė baigėsi.
„Jie mano daiktus išnešė. Kokią turi teisę? Jiems tai šlamštas, o man – visas gyvenimas, – apgailestavo uzbekas Marselis. – Ir kam mes čia trukdėme?“ – vienas sau kalbėjo Marselis, nešdamas deginti kai kuriuos nereikalingus daiktus.
Jis mano, kad neprapuls: „Dievas viska sudėlios taip, kaip turi būti.“
Evaldas, pravarde Hansas, per daug nenusimena: „Eisim į kitus krūmus. Ar čia buvo gera? Geriau neturėjom, kito pasirinkimo nebuvo.“
Bene labiausiai nusiminęs neįgaliojo vežimėlyje sėdintis 44 metų Ramūnas. Čia jis turėjo draugų, kurie nustumdavo vežimėlį ten, kur reikėdavo. Į nakvynės namus jis neisiąs – ten nėra sąlygų neįgaliesiems, niekas jo ten netampys, o sėdėti tarp keturių sienų jis nenusiteikęs.
„Keliausiu į infekcinę ligoninę. Man reikia gydytis, sergu tuberkulioze“, – sakė Arūnas, jau keturiolika metų gyvenantis gatvėje. Čia vieną žiemą jis nušalo kojas, jas teko amputuoti.
Pasak bendrovės „Ekonovus“ vadybininko Stepono Brikio, tokie darbai, kai nuo žemės paviršiaus reikia nušluoti savavališkai suręstus statinius, jiems ne naujiena.
„Savivaldybės užsakymu mes turime viską nugriauti, išrūšiuoti ir išvežti į sąvartyną. Pašiūrių gyventojai persikels kitur. Kai kuriuos neblogai pažįstame, jau esame porą kartų iškraustę. Vienas jų gyveno Plieno gatvėje, Panevėžio gatvės soduose, dabar – čia. Pastebėjome, kad į tą pačią vietą jie nebegrįžta. Šičia benamiai glaudėsi maždaug ketverius metus. Tai buvo viena didžiausių bendruomenių. Didesnė gal pietinėje miesto dalyje, prie „Big“ prekybos centro, bet ten žmonės glaudžiasi krūmuose, o čia išsistatė namus“, – pasakojo S.Brikys.
Pasak jo, brito pašiūrės kol kas nelies, lauks, kol jis išsimiegos. Jei Merfis vis vien nesitrauks iš savo būsto, teks kviesti policiją. Kartais pasitaiko, kad benamiai kaunasi už savo būstą iš paskutiniųjų, net gulasi po ekskavatoriaus ratais. Šįkart viskas klostosi ramiai.
