Ilgus metus kovai su nusikalstamumu skyręs V.Kakoškinas su ironija stebi antirusiškas nuotaikas. Kaune augęs rusų kultūros puoselėtojas ir kolekcininkas įsitikinęs: Kaunas visada buvo ir liks ta vieta, kurioje puikiai sutardami gyvena pačių įvairiausių tautybių žmonės.
Kalbėdamas apie tariamas rusakalbių problemas kolekcininkas pabrėžia – šiame mieste jam nė karto neteko susidurti su lietuvių priešiškumu.
– Esate vienas žinomiausių Kauno rusų bendruomenės atstovų, kolekcininkas, istorijos tyrinėtojas. Kokios nuotaikos vyrauja tarp Kauno rusakalbių viešoje erdvėje vis dažniau pasigirstant svarstymams apie „penktąją koloną“? – „Laikinoji sostinė“ paklausė V.Kakoškino.
– Nei aš, nei mano šeima nejaučiame kokio nors spaudimo ar nacionalizmo apraiškų. Tačiau pripažinsiu, iš tiesų nemalonu, kai masinėse informacijos priemonėse pasirodo rusofobiški kai kurių politikų pasisakymai.
Neįsivaizduoju, kaip galima Lietuvos Respublikos piliečius dalyti į dirbtines diasporas. Juk tai tokie patys piliečiai, kaip ir visi kiti, gyvenantys šios šalies teritorijoje.
– Ar nenutiks taip, jog rusofobiškų nuotaikų sklaida paskatins rusakalbius pasijusti nepageidaujamais visuomenės nariais, o tai gali duoti pradžią pavojingiems procesams?
– Nemanau, kad taip gali nutikti. Esu įsitikinęs, jog rusofobija pasibaigs, kai nuo politinės arenos nulips ją skatinantys politikai. Kartais keista girdėti rusų politikų pasvarstymus, esą rusai Lietuvoje kalbėdami savo gimtąją kalba jaučiasi nesaugiai.
Aš asmeniškai to nesu niekada patyręs. Su lietuvių kalbos nemokančiais svečiais bendrauju rusiškai.
Aišku, esama įbaugintų žmonių. Jeigu jie nori sulietuvėti, tai – jų asmeninis pasirinkimas. O tuos, kurie nori išlikti rusais, baltarusiais, ukrainiečiais ar žydais, puoselėti savo tautos kultūrą, reikia tik gerbti.
– Ar gyvenant ir dirbant Kaune nesunku išlikti rusu, puoselėti tautos kultūrą?
– Kaune jokių kliūčių tam tikrai nėra. Mano žmona Galina ilgus metus vadovavo Kauno rusų kultūros centrui „Mokslas – Šviesa“. Šis centras po spalio revoliucijos buvo įkurtas rusų išeivijos, tačiau 1940 metais kartu su kitomis lietuviškomis organizacijomis – uždraustas.
1995 metais grupė Kauno inteligentų, kartu ir mano žmona, šį centrą atkūrė. Jis puoselėja rusų kultūrą, rengia parodas bei koncertus. Būdamas kolekcininkas kartu su savo bendraminčiais jau tris dešimtmečius rengiu temines parodas.
Pirmoji paroda, pamenu, buvo skirta Napoleono kariuomenės persikėlimui per Nemuną.
Šiais metais taip pat rengsime parodas, pristatysiu savo kolekcijoje esančius carinius apdovanojimus, kuriuos už nuopelnus kare gavo būtent lietuviai. Šie žmonės jau žinomi, taip pat aišku, už kokius žygdarbius jie buvo apdovanoti.
Prieš dvejus metus surengėme parodą Kauno IX forte apie Antrojo pasaulinio karo metus. Viena iš temų buvo „Vaikai – koncentracijos stovyklų kaliniai“. Man ji labai jautri, nes brolis, kurio vardu esu pavadintas, nacių okupacijos metais žuvo Alytaus koncentracijos stovykloje.
– Prakalbote apie šeimos patirtus išgyvenimus. Kokie likimo vingiai jūsų artimuosius nubloškė į Kauną?
– Mūsų šeima gyveno Pskove. Okupacinei vokiečių kariuomenei traukiantis buvo sudaryta negyvenamoji zona, daugybė vietos žmonių pateko į kalėjimus, o vėliau – į koncentracijos stovyklas. Mūsų šeima pateko į Alytų, laimei, vienas lietuvis, amžinąją atilsį Motiejūnas, juos iš koncentracijos stovyklos išpirko.
Šis žmogus Kaune turėjo dirbtuves, mano tėvai, močiutė, broliai ir sesuo pas jį dirbo. Taip mes ir išlikome. Artimiesiems pasisekė – per Antrąjį pasaulinį karą juos nuo mirties gelbėjo kitų tautybių žmonės, lietuviai ir netgi vokiečiai. Todėl man bet kokios tautos nacionalizmas yra nepriimtinas.
Visą gyvenimą praleidome Laisvės alėjoje, prie „Romuvos“ kino teatro esančiame name. Mūsų kieme buvo 11 berniukų ir kelios mergaitės. Mūsų, rusų, buvo tik keturi. Kuo puikiausiai sutarėme ir bendravome tiek su lietuviais, tiek su žydais.
– Menki konfliktai tautinių pagrindu retkarčiais kildavo kitose Lietuvos vietose, o Kauną ši problema sėkmingai aplenkdavo. Kaip manote, kas tai lemia?
– Galbūt tai, kad čia gyvena gana daug inteligentijos, šviesių ir plačiau mąstančių žmonių. Tai lemia, kad šiame mieste ypač daug pakantumo.
Man neteko girdėti, kad dėl tautybės būtų kilęs konfliktas ir muštynės. Dirbdamas prokuratūroje niekada nesusidūriau su atveju, kad žmogus būtų nužudytas dėl to, kad jis lietuvis, rusas ar žydas.
