„Lietuvos ryto“ žurnalistė eina STT agentų Visagino merei Daliai Štraupaitei pateiktų kaltinimų keliu. Vykdama pas Visagino merę 55 metų D.Štraupaitę nutariau pasinaudoti Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) metodais ir pranešti jai apie save tik įvažiavusi į rudeniškai auksinį Visaginą. Nelabai tikėjau versija, kad jai sušlubavo sveikata. Visi taip išsisukinėja.
Tačiau ligos dokumentai rodo rimtas ligas, užklupusias praleidus savaitę pusrūsio kameroje, – dešinės pusės plaučių uždegimas, širdies ritmo sutrikimas.
Grįžusi namo moteris nualpo vonioje.
Rankose turėjau tik vieną dokumentą – savais keliais gautą „Pranešimą apie įtarimą“, kurio pagrindu merė ir buvo suimta.
„Nuo 2013 03 28 iki 2014 03 31 siekdama asmeninės ir turtinės naudos savo motinai Lionginai Štraupienei, Romualdui Mačiuliui, siekdama nesamdyti darbininkų ūkio darbams, tyčia, pasinaudodama savo padėtimi, davė neteisėtus nurodymus savivaldybės administracijos tarnautojams atlikti įvairius darbus...
Nuolat atliekant darbus buvo sumenkintas savivaldybės prestižas ir padaryta turtinė žala, kuri dar nenustatyta. Šiais veiksmais D.Štraupaitė įtariama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 128 str.“ – byloja STT sukurpti kaltinimai.
Po to išvardyti objektai, kur darbavosi pavaldiniai, – merės butas, jos sodyba, 85 metų motinos butas Dūkšte, pažįstamo R.Mačiulio ūkis.
Na, ir ilga bus mano dienelė, kol apžiūrėsiu visas tas statybas, – atsidusau privažiuodama prie Visagino merės namo Energetikų gatvėje.
Nusivyliau ir nuvilsiu jus, skaitytojai. Merė gyvena ne nuosavame name, o sovietinės statybos daugiabutyje aptrupėjusiomis sienomis ir balkonais.
Merė pabėgo iš ligoninės
Kad merė mieste ir dabar gerbiama, jau supratau Visagino gyventojų klausinėdama kelio į jos namus.
„Savo merės neatiduosime“, – įvairiomis kalbomis man piktai grasino kieme sėdinėję, bet tuoj pat prie mano mašinos susirinkę gyventojai.
Duris atidariusi merė atrodė, tiesą sakant, nekaip – visa apkarstyta laideliais (ne, ne klausymosi aparatūros), o Holterio aparato, visą parą matuojančio širdies darbą ir kraujospūdį.
„Pabėgau iš ligoninės. Žmonės palatą užvertė gėlėmis, kartais per dieną ateidavo po 60–70 lankytojų. Ten sveikata tik blogėjo“, – paaiškino merė, kodėl ji ne ligoninėje.
Nelabai susigraudinau ir pokalbio nesirengiau atidėti – po STT vizito ir savaitės lietuviškame tardymo izoliatoriuje visiems mums sutriktų širdies ritmas. Nereikia prisidirbti, pamaniau.
Pažintį su Visagino mere pradėjau nuo jos buto apžiūros. Be ceremonijų įlindau į virtuvę, vonią, svetainę – ko man čia kuklintis, juk aš esu žurnalistė.
Virtuvėje aptekėjusiomis lubomis suradau vos gyvą šaldytuvą „Snaigė“, vonioje – baisias sienas su beveik visomis nukritusiomis plytelėmis ir sovietiniu dušu, o svetainėje tebuvo vietos apsisukti gal tik šeimininkei ir jos katinui.
Nusprendžiau, kad bent vienas teiginys iš įtarimų merei yra teisingas, – kad taip gyvendama ji tikrai „sumenkina savivaldybės prestižą“.
„Tai jūs tokį mano, Visagino merės, butą parodysite visai Lietuvai? Čia po STT kratos taip atrodo mano svetainė, sena mama, kiek pajėgė, aptvarkė, kol buvau areštinėje“, – susijaudino D.Štraupaitė, kai ėmiau fotografuoti.
Sodyboje kalė šunų būdas
Bet man labiausiai rūpėjo ne kaip merė atrodys Lietuvai, o kaip ir kodėl jos pavaldiniai nuolat plušėjo jos bute?
– Jei čia dirbo jūsų pavaldiniai, už tokį plytelių klijavimą reikia jiems nagus nukapoti! – pradedu pokalbį su Visagino mere.
– Niekada niekas iš pavaldinių nėra tvarkęs mano buto. Niekada nieko į savo namus neįsileidžiu, nes man gėda, kad taip gyvenu. Man gėda prisipažinti, kad aš savo buičiai neskiriu jokio dėmesio.
Išsiurbiu grindis, nes turiu katę, mano patalynė švari, ir man užtenka. O plyteles vonioje pati bandžiau klijuoti, bet vėl nukrito.
– Kodėl nesusiklostė jūsų asmeninis gyvenimas, ir vienintelė balta katė murkia naktį šalia jūsų lovos? Jūs graži, savarankiška ir gyvenate regione, kur daug elektrinėje dirbančių išsilavinusių vyrų.
– Mano tokia laimė. Visas mano gyvenimas buvo darbas, o vyrai tokios moters turbūt bijojo.
Visi manydavo, kad man rūpi tik politika.
Čia, Visagine, turėjau draugą, kurį gydžiau nuo alkoholizmo, – Romualdą Mačiulį. Drauge niekada negyvenome ir jau trejus metus artimiau nebebendraujame. Štai ir visas mano asmeninis gyvenimas.
– Vienas iš jums STT pateiktų įtarimų yra tas, kad jūsų pavaldiniai esą tvarkė to jūsų buvusio draugo ūkį Magūnų kaime, kad jūs tiems darbams kažkieno prašėte lentų?
– R.Mačiulis neturi jokio ūkio, gyvena apleistame tėvų namelyje.
– Tai ką ten tvarkėte? Statėte pastatus, tvartus?
– Aš ten kaliau benamiams šunims būdas.
– Kaip tai suprasti?
– Šalia jo sodybos žmonės išmetė vaikingą kalę. 2013 metų sausio 7 dieną įlindusi į kažkokį urvą ji atsivedė septynis šuniukus.
R.Mačiulis man paskambino: „Daryk ką nors, juk tu – beglobių šunų globėja.“ Aš iš tiesų juos globoju. Nulėkiau ten, iš kelių lentų pati sukaliau būdas, už savo pinigus nupirkau šiltinimo medžiagų, tebeturiu čekius.
Sukaliau keturias būdas, nes liko gyvi tik kalė ir trys šuneliai.
– Pati kalėte? Kodėl ne R.Mačiulis?
– Jis nemoka. O aš moku viską, pažiūrėkite į mano rankas – vienos nuospaudos.
Aš buvau suimta dėl to, kad keletą kartų padėti kalti tų būdų buvo atvažiavęs savivaldybės stalius, R.Mačiulio giminaitis. Bet po darbo.
Be to, telefonu klausiau pažįstamų, kas turi atliekamų lentų, nes neužteko.
Mat paėmiau iš organizacijos „Padėk šunims“ beglobius šunis Meškį, Bučkį, Džerį, taip pat nuvežiau į R.Mačiulio sodybą. Jiems reikėjo būdų. Tuos mano pokalbius telefonu ir užfiksavo STT.
– Ir to STT agentams užteko?
– Taip. Tos būdos dar tebestovėjo, kai mane suėmė. Ten tebegyvena šunelis Bučkis, kitus buvau išdalijusi.
Kas sunaikino įkalčius?
Kai aš nuvykau į R.Mačiulio sodybą norėdama nufotografuoti Visagino merės nusikaltimo bendrininką Bučkį ir tas būdas, jų neberadau.
Kur jos per savaitę dingo? Pas draugę dabar kitur gyvenantis R.Mačiulis sakė nežinąs.
Negi STT galimai sunaikino tokius svarbius merės nusikaltimo įrodymus?
Politika pasiglemžė gyvenimą
– Mere, visas jūsų gyvenimas prabėgo čia, Visagine?
– Taip. 1983 metais baigiau Vilniaus universitetą, Istorijos fakultetą, įgijau istoriko-bibliografo specialybę.
Praktiką atlikau Dūkšto bibliotekoje.
Čia baigiau vidurinę mokyklą, čia gyveno mano tėvai.
Miestelyje apsilankė šalies ir Ignalinos valdžia, ir aš, dar jaunutė praktikantė, išrėžiau, kokios apverktinos būklės yra biblioteka, sauganti dvasines vertybes – knygas.
Ir taip prasidėjo mano politika. Baigusi universitetą netikėtai buvau pakviesta dirbti Dūkšto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja, po metų tapau pirmininke. Man tebuvo 23 metai.
Ir nuo tada aš dirbau Dūkšte, nuo 1997 metų – Visagine, 2011 metais tapau Visagino mere.
– Kokiai partijai jūs priklausote?
– Niekada nesiblaškiau po partijas, nuo 1994 metų buvau liberalė. Dabar mes tapome Lietuvos laisvės sąjunga – liberalcentristais, susijungę su A.Zuoko partija TAIP.
– Ar politika pasiglemžė visą jūsų asmeninį gyvenimą? Neturėjote nei vyro, nei vaikų?
– Mano vyras buvo statybininkas iš tuomečio Sniečkaus, tik grįžęs iš kalėjimo. Aš, jauna, naivi, įsimylėjau, ištekėjau 18-metė, kad jį išgelbėčiau, pakeisčiau. Bet nieko nepavyko.
Išsiskyrėme po aštuonių mėnesių, nes jis liko toks pat. Aš pasilikau mergautinę pavardę, pagimdžiau jau įstojusi į universitetą.
Dukterį auginti padėjo mano tėvai. Iš tos santuokos ją vienintelę ir turiu. Duktė dabar gyvena Bukarešte.
– Nuo jaunystės jūs politikoje. Argi nežinojote, kad politika – ne vien švarūs sprendimai. Tai įrodo ir dabartinė jūsų padėtis. Kodėl jūs likote politikoje net 30 metų? Taip patiko?
– Man politika – ne politiniai žaidimai. Tai mano siela, mano Dūkšto, Visagino žmonės. Aš labai bijojau prarasti tą ryšį – tai mano gyvenimas. Aš ištekėjusi už tokio gyvenimo.
Neturiu nieko kito – tik 85 metų motiną ir katiną. Visas laikas – žmonėms. Aš bendrauju su kiekvienu, žinau visų rūpesčius, mano darbo valandos niekada nebuvo ribojamos. Stengiuosi išspręsti visas atėjusio žmogaus problemas iškart.
– Ar buvote per tą laiką sulaukusi įtarimų, kaltinimų, įspėjimų?
– Niekada jokių! Juk aš niekada jokių kyšių neėmiau, finansinių machinacijų nedariau.
Jei būčiau ėmusi kyšius, STT tikrai būtų pasistengusi pakišti man žymėtus banknotus. Šis STT pareigūnų apsilankymas rugsėjo 23 dieną buvo pirmas įvykis mano gyvenime. Kaip perkūnas iš giedro dangaus.
– Sulaukėte įtarimo, kad jūsų pavaldiniai nuolat dirbo ir jūsų motinos name Dūkšte. Pravažiavau pro tą namelį, jis prie kelio. Jokių tvarkymo darbų nepastebėjau, ir kaimynai sakė jokių remontų čia nematę. Gal viduje viskas žiba?
– Mama ligoninėje, todėl jos neradote. Namas ir viduje neremontuotas gal 30 metų.
– Tai iš kur tie kaltinimai?
– Mama vienąkart telefonu pasiskundė, kad perdegė lemputė.
Paprašiau savo vairuotojo: „Neturiu laiko, tu kasdien pro šalį pravažiuoji, įsuk tą lemputę.“ Jis įsuko. O pokalbį, matyt, užfiksavo STT. Štai mano nusikaltimas.
Nusikaltimai man suformuluoti iš konteksto ištraukus mano pokalbius su savivaldybės darbuotojais, draugais, mama.
Kitokių mano padarytų nusikaltimų nėra.
Degalai – narkomanams?
– Tačiau sakoma, kad dūmų be ugnies nebūna. Ir STT be niekur nieko nepuls suiminėti žmonių, juk ne Stalino laikais gyvename? Gal STT dar ką nors turi, be tų nesąmonių, apie kurias mes dabar kalbame, – šunų būdų, elektros lempučių?
– Manau, kad kaip kyšininkavimą STT turi faktą, kurį man pateikė jau po sulaikymo, spalio 1 dieną, prieš teismą.
Apie tai, kaip vienas žmogus man įpylė degalų, kai man reikėjo nuvežti narkomanus savo automobiliu iš Visagino į Kėdainių reabilitacijos centrą.
Prisidėdavo prie to Seimo narys Algimantas Dumbrava, asmeniškai skirdavo pinigų. Esu skambinusi vienam pažįstamui: „Ar gali pripilti benzino – reikia nuvažiuoti į Kėdainius?“ Jis pripildavo 20, 30 litrų, nors daugiausia pildavausi už savo pinigus.
– O kodėl savivaldybė tam neskirdavo lėšų?
– Skirdavo reabilitacijai, bet ne nuvežti. Todėl ieškodavau, kas pagelbėtų. Veždavome labai slaptai, kad platintojai neatsektų kelio. Esu padėjusi išsigydyti 48 narkomanams. Mano kabinete savivaldybėje yra visas albumas su jų nuotraukomis ir pasakojimais.
Tą darbą pradėjau jau 2003 metais, būdama dar vicemerė.
– Ar Visagine narkomanija – problema?
– Didžiulė. Labai daug kvaišalų platintojų. Mieste gyvena 40 tautybių žmonės, kai kurių jų giminaičiai gyvena šalyse, kuriose klesti narkotikų prekyba.
Visagine pats didžiausias narkomanų skaičius Lietuvoje. Čia žmonės gerai uždirba.
– Kaip jūs įsitraukėte į tą veiklą?
– Paprašė narkomanų motinos.
Aš kreipiausi pagalbos į Almą Adamkienę.
Ji padėdavo nusiųsti narkomanus į reabilitacijos centrus. Vilniuje priimdavo Priklausomybės ligų centras.
Esame išsiuntę gydytis daugiau nei šimtą jaunuolių, kuriems – 16–20 metų.
Mokiausi, kaip elgtis ir atpažinti narkomanus kursuose Barselonoje.
Iki šiol kontroliuoju juos, žinau apie jų šeimas ir padedu tiems, kurie vėl įklimpo.
Sumoka už narkomanų gydymą
Vilniaus miesto priklausomybės ligų centro vadovas Emilis Subata patvirtino, kad Visagine tikrai yra didelė problema dėl narkotikų vartojimo ir palyginti su kitų miestų vadovais, D.Štraupaitė labiausiai rūpinosi, kad nuo kvaišalų priklausomi Visagino gyventojai gautų gydymą.
"Mūsų centras buvo sudaręs sutartį su Visagino savivaldybe, kad priimsime jos gyventojus detoksikuoti. Kiek žinau, tėvai kreipdavosi į Visagino merę, ir ji dėjo visas pastangas organizuodama gydymą.
Vieno žmogaus detoksikacija kainuoja apie 260 litų, Visagino savivaldybė sumokėdavo tą sumą.
Bet ligonio atvežimas buvo jo artimųjų reikalas.
Paprastai ligonį atveždavo tėvai, kai kuriais atvejais galbūt ir pati merė, mes tokios apskaitos neturėjome.
Po detoksikacijos jaunuoliai būdavo išvežami į Kėdainių reabilitacijos centrą „Vilties švyturys“, - sakė E.Subata.
* * *
Visagino merės pribloškiantys įspūdžiai iš Šiaulių areštinės bus publikuoti sekmadienį vakare.
