Tokia mintis kilo perskaičius prieš savaitę viename portale pasirodžiusį straipsnį, kuriame pora filmo „Gustavo nuotykiai“ žiūrovių ir viena lygių galimybių ekspertė išsako nuomones, esą šis filmas yra seksistinis, jame moterys rodomos ne kaip asmenybės, o kaip seksualus aptarnaujantis personažas, moters kūnas seksualizuojamas, sudaiktinamas ir panašiai. Mačiau filmą, salė buvo pilna įvairaus amžiaus žmonių, eilėje aukščiau sėdėjo mokyklinio amžiaus berniukas ir mergaitė (tikriausiai brolis ir sesuo), kurie, sprendžiant iš to, kad vis anonsuodavo vienas kitam, kokia bus tolimesnė scena („tuoj profesorių ir Gustavą praris žuvis“, „tuoj atsidurs kosmose“), filmą pažiūrėti atėjo ne pirmą kartą. Juos, kaip ir mane, dominantys filmo dalykai buvo spalvingai pateikti faktai, turtinga įvykių tėkmė, ryškūs personažai, talentingai perteiktas fantazijų pasaulis.
Moteris šiame filme mačiau laisvas, bendraujančias, gražias, dirbančias, turinčias savo nuomonę ir ją išsakančias, kartais ir mielai pasipūtusias (padavėja atsikalbinėja profesoriui Velykiui Kalėdauskui ir specialiajam korespondentu Gustavui vandenių klube). Nepastebėjau, kad socialinės, ekonominės ar profesinės erdvės moterims šiame filme būtų apribotos.
Tiesiog filmo personažus įkūnyti parinktos moterys ir realiame gyvenime rūpinasi savo kūno grožiu, o filmo kūrėjai taip pat neabejingi estetikai. Jeigu tų gražių moterų vietoje būtų parinktos apsileidusios, vien savo vargais besidominčios, rūgtelėjusios pikčiurnos, galima spėti, kad problemos nebūtų – nekeltų žiūrovėms ir lygių galimybių ekspertei nusivylimo vaizduojama moters asmenybe nei ilgi sijonai, nei nedažytos blakstienos ar keliolika kilogramų viršsvorio.
Perdėto seksualumo, sudaiktintos moters neįžvelgiau nei žiūrėdama į dainininkę, nei į stiuardesę ar Robinzono Kruzo merginas. Matyt tuo metu užsisvajojau, kaip gerai su tuo kaubojaus kostiumu atrodo Marijonas, tikras svajonių „seksulka“ (čia toks pajuokavimas, nes iš tikrųjų aš Gustavo nuotykiais domėjausi, o ne žavesiu puikaus Marijono).
Filmo žiūrovė, minėtame straipsnyje įžvelgusi seksizmą, argumentuoja, kad Robinzono patarnautoja Penktadienė „net kalbėti nemoka, tik gali būti žavi“.
Suprantama, kad galbūt primiršo, galbūt neskaitė, tačiau Danielio Defo knygos „Robinzonas Kruzas“ personažas Penktadienis išties nekalbėjo, todėl vargu ar tai turėtų būti „Gustavo nuotykių“ galvos skausmas.
Stiuardesės vaidmenį atlikusi moteris, kurios sukurto personažo išvaizda kone labiausiai užkliuvo kritikėms, ne mažiau žaviai šypsosi televizijos laidoje „Teleloto“, kur taip pat atlieka padėjėjos vaidmenį, tačiau seksizmo šiai laidai iki šiol dar niekas nesugalvojo prikišti.
Beje, Gustavas, nors ir pagrindinis filmo herojus, vyras, tačiau filme, kaip ir savo laidose, pasirodo virtuvėje, nevaro į ją vargšių gražuolių, nesako, kad moters vieta prie puodų, o aš, vyras, eisiu knygą paskaitysiu ir pasaulį pavergsiu.
Tokia logika ir argumentais, kuriais minėtame straipsnyje kritikuojamas šis puikus filmas, vadovaujantis, reikėtų laukti, kol „Gustavo nuotykius“ ims koneveikti rasistai, nes argi ne siaubas, ne diskriminacija, kad filme nevaidino juodaodis?
Taip pat įdomu, kodėl nesukilo vyrai 9 dešimtmetyje pasirodžius tokiems filmams kaip „Rembo: pirmasis kraujas“, „Terminatorius“, kuriuose vyrai įkūnija Vakarų kolonialistų suformuotą vyriškumo idealą. Juk šiuose filmuose vyras vaizduojamas taip tarsi jam nereikia intelekto ir dvasingumo, pakanka raumenų ir jėgos.
Pati esu moteris ir meldžiuosi, kad tik manęs kada nors nepradėtų ginti radikaliosios feministės, siekiančios greičiau ne lygių galimybių, o galbūt išskirtinumo, privilegijų ir dėmesio.
Kai tiek nemažai garsiai ir aštriai į vienus vartus kalbančių apie seksizmą, rasizmą ir kitokį -izmą, jau galbūt laikas nuo diskriminacijos sergėti baltaodį, vidutinio amžiaus, neblogai uždirbantį, išsimokslinusį, heteroseksualą vyrą, nes mūsų visuomenės dalis šiems žmonėms pasiryžusi galvą nukirsti.
