Penktadienį surengtoje spaudos konferencijoje paveldosaugos specialistai, istorikai ir kultūrologai apžvelgė Lietuvos kapinių situaciją ir tolesnes šio istorinių paveldo išsaugojimo gaires. Apžvelgtos ir kasdienės problemos, su kuriomis susiduria kapines tvarkančios savivaldybės.
Laidojo mirusius embriono poza
Kaimo vietovėse kapinės nyksta, o štai didieji miestai sprendžia klausimą, ką daryti su perpildytomis kapinėmis.
Libertas Klimka, Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininkas, teigė, kad laidojimo tradicijos yra pačios konservatyviausios ir ilgiausiai išlaiko savo autentiškumą: „Prasminga kalbėti apie senųjų laidojimo tradicijų grįžimą – išspręstume daug klausimų. Norėdami pajausti senąją pasaulėžiūrą archeologai atlieka daug tyrimų ir renka informacija apie tai, kaip jautė ir kokį pasaulį matė mūsų protėviai.“.
Etnologo teigimu, akmens amžiuje lietuviai laidojo nedegintus žmonės, tyrinėjimai rodo,kad į kapą buvo guldoma embriono poza: „Kaip kūdikis moters įsčiose, sulenktomis rankomis ir kojomis, laidojimo deginant tradicija į mūsų kraštą atėjo vėliau. Deginimo paprotys buvo gyvas iki Lietuvos krikšto“, - kalbėjo A. Klimka.
Išlikusieji istoriniai liudijimai rodo, kad senovės lietuviai rudenį rengdavo tam tikras apeigas šventosiose giraitėse, kur kviesdavo vėles pasivaišinti nuimtu derliumi, tad Vėlinės yra labai sena šventė.
Už apsilankymą kapinėse – lauk iš universiteto
Konferencijoje dalyvavusi Gražina Drėmaitė, Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė, kalbėjo: „Kiekviena valstybė didelį dėmesį kreipia į kapines, pristatydama save turizmui, nes kapinės, tai kultūros veidrodis. Kapinės fiksuoja mokslo ir kultūros, karų ir kitų negandų istoriją. Lietuvos kapinės yra labai didelė kultūros paveldo dalis, kuri saugoma valstybės.“
Pasak pašnekovės, Lietuvoje esančiose kapinėse atsispindi kultūrinė ir tautinė krašto įvairovė. „Požiūris į kapines ne visada yra labai tinkamas. Sovietmečiu studentas už apsilankymą Rasų kapinėse galėjo būti išmestas iš universiteto. Dabar situacija kita – jaučiamas tam tikras atgimimas“.
G.Drėmaitės teigimu, itin svarbu palaidojimų archyvavimas, žymių žmonių kapų sąrašai turėtų kabėti prie kiekvienų kapų ir tik taip visuomenė bus tinkamai informuojama ir turės galimybę pažinti savo krašto istoriją. Paveldo komisijos pirmininkė džiaugėsi šalies mokyklų iniciatyva prisidėti tvarkant apleistus kapus.
Dalis kapinių net nepažymėtos
Kalbėdama apie Lietuvos kapinių problemas Audronė Vyšniauskienė, Kultūros paveldo departamento vyriausioji valstybinė inspektorė, teigė, kad negalima apmiršti neveikiančių kapinių ir pavienių palaidojimo vietų.
„Neveikiančios kapinės yra vos ne kiekvienoje seniūnijoje ir vos ne kiekviename Lietuvos kaime, bet ne visos jos patekusios į saugumų vertybių registrą. Savivaldybės nelabai ką nuveikė kapinių sklypų formavimo ir registravimo klausimu, dažnai sakoma, kad nėra lėšų“, – teigė A.Vyšniauskienė ir pridūrė, kad esama nemažai kapinių, kurios iš viso nėra paženklintos.
Pašnekovės teigimu, Vilniaus miesto kapinėse reguliariai atliekami tvarkymo darbai, šienaujama žolė ir išvežamos šiukšlės, bet didžioji problema yra jose besirenkantys asocialūs asmenys: „Renkasi narkomanai, kurie lankytojams neva teigia pasaugas, pasisiūlo aprodyti. Šiuos asmenis kartais išveža policija, bet po kurio laiko jie sugrįžta.“
