Pirma. Socialdemokratams reikia kuo skubiau atsisakyti bendradarbiavimo su labiau nei probleminėmis „Tvarkos ir teisingumo“ bei Darbo partijomis ir sudaryti koaliciją su Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionimis demokratais.
Socialdemokratai ir konservatoriai laikosi vienodų pažiūrų į užsienio politiką, skiriasi tik kai kuriais vidaus politikos niuansais. Tiesą sakant, ir pastarojoje srityje norint pamatyti skirtybes reikia didinamojo stiklo.
Tačiau jungtis reikia ne todėl, kad nyksta skirtumai. Prasidėjo nauja istorinio ciklo apvija, santykiai tarp valstybių komplikuojasi jei ne mėnesiais, tai tikrai kas pusmetį, aktualijos įvairiomis kombinacijomis pinasi su strategija, vienos linijos prognozę keičia alternatyvos.
Todėl valdantieji ir opozicija privalo galvoti, kaip neapsirikti ir priimti teisingus, objektyviomis žiniomis pagrįstus sprendimus.
Rusija pradėjo karą Ukrainoje, tačiau ir pati viduje turi milžiniškų problemų. Rusija prognozavo, kad naftos kainos vieną dieną kris, bet prieš kelerius metus parengti projektai, kaip galėtų atsisakyti naftos „priklausomybės“, tebeguli stalčiuose. Izborske planuotas „didysis proveržis“ nevyksta.
Nuo sankcijų jau kenčiančią ekonomiką bandoma kompensuoti „Rusijos vienybės dienomis“. Krymo okupacija yra planuotas dalykas, orientuotas į tradicines Rusijos žmonių nuotaikas. Bet istorinė tradicija turi savo logiką: nuo meilės iki paniekos - vienas žingsnis.
Kremlius anaiptol nėra kvailas, jis tai supranta. Sisteminė krizė gilėja. Ir aštrėja klausimas: ką daryti? Inkaras - susilpnėjusi B.Obamos pozicija, savotiškas tarpuvaldis JAV užsienio politikoje, įtampa tarp JAV ir ES, tarp JAV ir Izraelio, naujos krizės baimė ES, euroskepticizmo bangos, izoliacionistiniai ir seperatistiniai referendumai ES viduje, nevienoda pozicija Rusijos atžvilgiu ir daug kitokių keblių tarptautinių situacijų.
Didžioji dalis jų ateičiai nieko gero nežada, todėl bet kurios valstybės užsienio politika tampa prioritetinė.
Lietuvoje ji tokia buvo atkuriant nepriklausomybę. Vėliau ji pasitraukė į antrą ar net trečią vietą, beveik pradingo iš partijų programų ir, savaime suprantama, iš kasdienio žmogaus domėjimosi erdvės.
Bet kai užsienio politikos sprendimai pradeda tiesiogiai veikti ekonomiką, iškils klausimas apie vienokių ar kitokių sprendimų pagrįstumą. Prezidentei D.Grybauskaitei ir valdantiesiems jau artimiausiu laiku reikia ruoštis atsakyti žmonėms į labai sudėtingus užsienio politikos klausimus. Ir tai tikrai nebus viktorina.
Opozicija negalės likti nuošaly ir laukti savo eilės valdžioje. Bet kuriuo atveju nutolusi ir suaristokratėjusi užsienio politika iš Briuselio ir Lietuvos prezidentūros bei Užsienio reikalų ministerijos koridorių vėl turės ateiti į sudėtingą, realų žmonių gyvenimą. Galima tikėtis, kad atgis diskusijos užsienio politikos klausimais ir nacionalinėje televizijoje, radijuje.
Vis dėlto daug svarbiau Lietuvos žmonėms turėti aiškų ir įmanomai objektyvų supratimą, kas vyksta šalia mūsų. Tam tikslui turėčiau antrąjį pasiūlymą - reikia iš esmės reformuoti Valstybės gynimo tarybą (VGT).
Dabartinis šios institucijos statusas yra atgyvenęs, o veikla beviltiška. Panaši į pilkos spalvos kaspiną ant torto. Į visus klausimus, kuriuos pati savęs ir paklausia, atsakinėja prezidentė.
Ar VGT nariai, be jo vadovo, žino, kokios realios grėsmės ir ateities prognozės? Individualiai, manau, nutuokia, bet kolektyviai pasirenka progą patylėti.
VGT darbas turėtų būti tiesiogiai susijęs su užsienio politikos sprendimų koordinacija. Seimo Užsienio reikalų komitetas, atsakingas už užsienio politikos kontrolę ir privalantis patvirtinti, kad svarbiausiais klausimais yra ir visuomenės pritarimas, galėtų inicijuoti įvairių strateginių tyrimų institutų nuolatinį analizės rezultatų teikimą VGT ir kartu visuomenei pateikti situacijos apžvalgas, kaip tai daroma kai kuriose NATO valstybėse.
Kiek pamenu, tokių bandymų jau yra buvę, bet jie nutrūkdavo dėl sistemos stokos ir klaidingo įsitikinimo, kad ši informacija visuomenei neaktuali. Dar blogiau yra tai, kad kai kurie iškilūs politikai imdavo aiškinti, kad visuomenei pakanka nurodyti priešą ir mokėti įtaigiai apie tai pakalbėti.
Kad toks požiūris nėra laužtas iš piršto, liudija pastarųjų dienų mini intriga dėl ES atstovo Rusijoje V.Ušacko pareiškimų Rusijos tema.
Diplomatas pasiūlė įvairiapusiškiau ir giliau pasižiūrėti į Rusijoje vykstančius procesus ir iškart išgirdo priekaištų, kad vien jau toks pamąstymas reiškia Maskvos veiksmų pateisinimą.
Bet jeigu mokslininkai dar nuo pačių užuomazgų būtų pradėję rimtai tyrinėti Hitlerio fenomeną, gal ir Antrojo pasaulinio karo būtų pavykę išvengti. Gera analizė šiais laikais yra vertingesnė net už operatyviniais būdais surinktą informaciją.
Pagaliau - trečias siūlymas. Užsienio politika yra tiesiogiai susijusi su patriotizmu. Todėl reikia parengti paskaitų programą vidurinėse mokyklose. Šių dienų patriotizmo samprata yra tokia pasenusi ir kieta, kad nebeįkandama net ją išmirkius informacinio karo arbatėlėje.
Ji yra atėjusi iš totalitarinių, autoritarinių visuomenių, kai patriotiškai nusiteikiama ir susijaudinama dalyvaujant valdžios palaikymo eitynėse arba pastovint prie paminklo.
Mano manymu, šiuolaikinis patriotizmas yra susijęs ne su emocijomis, o su platesniu pasaulio pažinimu, savo galimybių objektyviu suvokimu ir pastangomis, kad tos galimybės būtų didesnės.
Be platesnio Lietuvos situacijos pasaulyje suvokimo, dabartinių užsienio politikos tikslų ore pakimba ir mokinių pažintis su Lietuvos istorija. O juk jos peripetijos yra viena palankiausių dirvų moderniam patriotizmui ugdyti.
