Kaip „Lietuvos ryto“ skaitytojams garsiau priminti, kad dienraštį tikrai verta užsiprenumeruoti ir 2015-iesiems?
Ar tik ne geriausias variantas – pakviesti pasikalbėti vieną garsiausių Lietuvos roko atlikėjų. Ne tik todėl, kad jis – nuolatinis dienraščio skaitytojas. A.Kaušpėdas ir „Antis“ šįmet skelbia misiją, kuri artima ir „Lietuvos rytui“.
Grupės koncertai „Zombiai atrieda, atidunda!“, gruodžio pabaigoje vyksiantys Šiaulių, Vilniaus ir Kauno arenose, pakvies lietuvius ne tik pasimėgauti įspūdingu reginiu, bet ir susimąstyti apie zombiško mąstymo pavojus.
„Kovojame su zombiais kaip ir „Lietuvos rytas“, – šyptelėjo 61 metų muzikantas ir architektas.
Žodį „zombis“ jis dabar kartoja kas antrame sakinyje – ir ruošdamasis koncertams, ir dalindamas interviu, ir skaitydamas paskaitas jaunimui.
Pokalbis su A.Kaušpėdu – apie buko zombiško mąstymo pavojus, „Anties“ žygį, „Lietuvos ryto“ jubiliejų ir geresnę Lietuvą, kurią visi galime sukurti kartu.
– Pirmasis „Lietuvos ryto“ numeris pasirodė 1990-ųjų sausio 1-ąją. Kur ir kokia tuo metu buvo „Antis“?
– Tais metais mes dar koncertavome, bet nedaug. Tuo metu rūpėjo kitkas – buvo naujos Lietuvos statymo pradžia.
Pagrindinis tų metų mūsų darbas buvo rudenį surengtos gastrolės Amerikoje.
Po jų „Antis“ išsiskirstė. Prasidėjo blokada, nelinksmas laikotarpis. Baigėme savo misiją ir rimtai sugrįžome tik po 17 metų.
– „Anties“ ir nepriklausomos Lietuvos žiniasklaidos misija tuo metu buvo panaši – be kaukių ir nutylėjimų sakyti tiesą.
– Taip. Vos keleriais metais anksčiau tą tiesą buvo galima sakyti tiktai metaforomis – kitaip galėjai sulaukti rimtų problemų. „Lietuvos ryto“ pradžios metus prisimenu kaip laiką, kai tų metaforų jau nebereikėjo.
Atėjo metas viską sakyti į akis, kviesti visus kurti Lietuvą, kovoti su negandomis ir suvaržymais, neleisti sugniuždyti savęs blokadai. Pamenu eiles prie benzino, visiškai ištuštėjusius kelius.
Sunkus laikas. Euforija po Kovo 11-osios kiek išblėso, žmonės buvo neramūs, Lietuvos pripažinimas ateiti neskubėjo. Dar baisiau – autoritetingų valstybių valdžia juk mūsų lyderiams sakė: kur jus čia skubat, kam gadinat Michailo Gorbačiovo „perestroiką“.
Buvome išsišokėliai – ir „Antis“, ir „Lietuvos rytas“, ir visa Lietuva. Toks neramių žmonių klubas.
Žiniasklaida tuo metu turėjo milžinišką autoritetą. „Lietuvos rytas“ padarė didžiulį darbą sutelkdamas žmones, drąsindamas juos, ragindamas savarankiškai mąstyti ir nebijoti.
Galiu prisiminti vieną ryškų epizodą, už kurį „Lietuvos rytui“ esu iki šiol dėkingas.
Pamenu mūsų pasirodymą festivalyje „Lituanica“. Ką kitą dieną „Lietuvos rytas“ įdėjo į pirmą puslapį? „Bravo“ vokalistę Žaną Aguzarovą ir mane.
Pirmame puslapyje išskirti festivalį, kuris nepriklauso aukštajam menui, buvo drąsu. Bet „Lietuvos rytas“ jautė, kad būtent ten būriavosi naujoji Lietuva.
– Vienas iš „Anties“ pavadinimo aiškinimų irgi susijęs su žiniasklaida.
– Taip, tai laikraštinė antis. Kitaip tariant, straipsnis, kuris nėra tiesa, kuris parašytas „taip, kaip reikia“. Tokių sovietmečiu būdavo daug.
Skaitytojai suprasdavo, jog skaito nesąmonę, bet negalėdavo nieko padaryti.
Tai pagrindinė grupės pavadinimo reikšmė. Tik vėliau atsirado kitas variantas – „antis“, antisovietai.
Bet neapsimesiu kietu disidentu, tikrasis pavadinimas susijęs su laikraščiais. Koks buvo pirmosios mūsų plokštelės viršelis? Paėmėme laikraštį „Tiesa“, kuriame tų „ančių“ buvo itin daug, suplėšėme jo pirmąjį puslapį, iš pavadinimo raidžių sudėjome žodį „Antis“. Ėjo 1986-ieji.
– Sulaukėte skambučių iš rimtų struktūrų?
– Žinoma. Buvo ir komentuojama, ir, kaip čia pasakius, prisimerkus grasinama, kad turėsime didelių nemalonumų.
Bet mus paliko ramybėje. Gal todėl, kad nebuvome laikomi oficialiais, rimtais žaidėjais. Be to, apie mus labai daug rašė spauda, kuri pradėjo kreipti dėmesį į neformalius reiškinius ir judėjimus.
– „Antis“ šių metų gruodį surengs koncertus, kuriais kovos su zombiais. Tai – ir žiniasklaidos užduotis. Kuo skiriasi zombiai 1990-aisiais ir 2014-aisiais?
– Jie ir panašūs, ir labai skirtingi. Zombis – negyvas padaras, kuris vis dar vaikšto, gąsdina kitus ir kėsinasi juos pasiųsti myriop. Zombis – mirties ambasadorius, jis nekenčia gyvybės. Jis priklausomas nuo tam tikros programos.
Sovietiniais laikais buvome kryptingai, metodiškai „zombinami“, verčiami biomase, kurią būtų galima kuo lengviau valdyti, nukreipti, siųsti į Afganistaną ar Černobylį.
O dabar vėl iškyla zombiai ir sako, kad norisi ramybės, norisi palikti kapitalistinius rūpesčius, pasaulį, kuriame reikia konkuruoti, tobulėti, kurti, stengtis. Zombiai, besiilgintys vadų, kurie pasakytų, ką ir kaip daryti.
Mes tai puikiai matome netoli Lietuvos – putinizmas rodo savo zombišką agoniją. Vieną dieną tie zombiai patys save suvalgys – ir tai bus gana greitai.
Bet ir pas mus yra tikinčių, kad tai konstruktyvi, normali politika, skirta sugrąžinti Rusijos orumą ir reikšmę pasaulyje.
Kadangi zombiai neturi savęs, jiems labai rūpi konstruoti savo fasadą, rodyti stiprybę ir kietumą. Neva pabrėžti, kad esi homofobas, antisemitas ir taip toliau.
Bet yra ir vakarietiško pasaulio zombiai, kuriems nerūpi niekas, tik pinigai ir pramogos. Tai kitas kraštutinumas. Visiškas individualizmas, kai žmonės visiškai nebendrauja, išsilaksto į savo sodybas ir užsidarę sėdi.
– Ką tokioje aplinkoje, jūsų nuomone, turėtų daryti žiniasklaida?
– Dabar didžiausias žiniasklaidos, šviesuomenės uždavinys – kelti Lietuvos žmonių sąmoningumą, „išzombinti“ juos.
Tačiau jai daug sunkiau nei totalitarinių režimų žiniasklaidai, kuri paprasčiausiai užsiima propaganda ir formuoja tuos zombius. Lietuvos žiniasklaida negali daryti to paties ir kurti lietuviškos propagandos, nes tai reikštų, jog negerbi žmonių, manai, kad jie yra „balvonai“.
Žiniasklaida turi būti kritiška, analitinė, plėsti akiratį, ugdyti mąstančius žmones, mokyti sąmoningai suvokti informaciją ir savaip interpretuoti. Toks žmogus įgauna imunitetą ir yra atsparus propagandai.
Juk, kaip sako zombiai, – žiūrėkit, kiek pas mus problemų, bėdų, korupcijos. Žiniasklaidos priedermė ir yra rodyti tuos trūkumus. Bet ne piktybiškai, o tam, kad viskas gerėtų, kad žmonės nebūtų užliūliuojami, o jaustų, jog dar yra daug darbų, kuriuos turime kartu padaryti.
– Gruodį rengiate tris koncertus Šiaulių, Kauno ir Vilniaus arenose, žadate „išzombinti“ žiūrovus. Ar „Anties“ klausytojai – tokie, kuriems to tikrai reikia?
– Nebūkime taip savimi patenkinti. (Juokiasi.) Dėl to mes ir patys, „Anties“ nariai, grimuojamės kaip zombiai, nes pradėti reikia nuo savęs.
Tai nėra pokštas, karnavalas ar persirengėlių šou. Mes rimtai kalbame apie savo kokybę. Kaip graikų teatre – jau baigėsi ta pirma dalis, kurioje skelbėme blogas naujienas. Dabar metas daliai, kurioje turime daryti gerus darbus.
Pats geriausias darbas – blaiviai įvertinti savo priklausomybes, į galvą įkištas programas, išsilaisvinti.
Lietuva labiausiai suklestės per savo žmonių kūrybą, sąmoningumą ir gerovę, kurią sukursime patys, būdami laisvi nuo zombių. Įsivaizduoju Lietuvą kaip šviesos riterių kraštą. Turime ugdyti jaunus žmones, kurie būtų bebaimiai, bet kartu šviesūs, pozityvūs herojai.
Aš giliai įlindau į šią temą. Iš pradžių pačiam atrodė žaidimas, bet dabar atrodo prasminga tai nagrinėti ir susisteminti.
Savo koncertuose bandysime sukurti lietuviško, žmogiško orumo triumfo atmosferą.
Labai daug lėšų ir pastangų sudėjome į režisūrą, scenografiją, veiksmą. Tai bus visiškas teatras.
Režisierių Emilį Vėlyvį prisidėti pakvietėme neatsitiktinai. Jis geriausiai Lietuvoje išmano tą zombių pasaulį. Visi jo filmai apie juos. Daug kas to nesupranta, mano, kad jis propaguoja tas zombiškas idėjas.
Bet čia ir yra paslaptis – kai mūvėdamas baltomis pirštinėmis sakai, kad tas ar anas yra zombis, tai neturi poveikio. Bet kai pats įsijauti į tą vaidmenį, būna visai kitaip.
Koncertuose kartu su mumis „Anties“ dainas atliks Jazzu, Merūnas Vitulskis, Rafailas Karpis. Jauni žmonės, profesionalai, interpretuos mūsų kūrybinį paveldą.
Man jau dabar labai įdomu, kaip Jazzu sudainuos „Auksinį Budą“, Merūnas „Krantą“ arba Rafailas „Funkcionierių“. Visi jie man tinka į vaikus. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad jie entuziastingai dirba kartu su mumis.
Koncertuose bus ir geriausių senų dainų, ir premjerų. Norisi daug ką pagroti. Nuobodu nebus, vaizdai nuolat keisis.
– „Antis“ į sceną sugrįžo prieš pat 2008-ųjų krizę. Tai paveikė ir jūsų paties verslą, planus. O kaip grupę?
– Manau, krizė Lietuvai davė labai daug gero. Būtent ji labiausiai smogė mūsų vidiniams zombiams.
Buvome apsvaigę, prisiėmę kreditų, prisipirkę brangių žaislų, susirūpinę savo pramogomis ir kelionėmis, bet jokiu būdu ne savo augimu, darbo našumu, kokybe, krašto tvarumu.
Buvo tokia keista košė, kuri ir baigėsi burbulo sprogimu.
Tas zombiškas viralas išsiliejo pačiu laiku. Kai didieji bankai pasakė, kad rojus uždaromas, pradėjome gyventi naudodami tuos išteklius, kuriuos iš tikrųjų turime.
Manau, dabar kuriame tvarią Lietuvą. Jei kas ir ilgisi lengvabūdiškų ikikrizinių laikų, tai yra tik zombiška nostalgija. Ilgėtis senų sovietinių laikų, nes tavimi kažkas pasirūpins, tai tas pats, kaip sulaukti, kad viską duos bankas. Maždaug – ateis kapitalizmo dievas ir viską sutvarkys. Taip tikrai nebus.
Man, beje, labai džiugu, kad žiniasklaida padeda tai suvokti. Joje atsiranda naujų nuomonės lyderių, kurie viską išaiškina. Kovoja už tikrumą, žmogiškumą, suvokimą. Dažnai – šiurkščiai. Taip, kad prisiima smūgį, supykę zombiai juos negailestingai daužo.
Pavyzdžiui, galima paminėti Andrių Užkalnį ir jo tekstus „Lietuvos ryte“.
Paskaitau, ką jis rašo. Ne visada sutinku su juo 100 procentų. Bet pasirašau po 80 procentų to, ką jis rašo. Jis – drąsus žmogus, nebijo suklysti.
Tas, kuris bijo suklysti, yra zombis. Laikraštis ar portalas, kuris bijo suklysti, ką nors užkabinti, išgyvena, kad jam atsirūgs ar kas nors neužsakys reklamos, yra zombių laikraštis ar portalas. Laikraštis turi būti drąsus.
– Gal jau metas dėl savo trūkumų nustoti kaltinti penkis okupacijos dešimtmečius?
– Kaip ir sakiau, ta dramos dalis baigėsi. Turime susitelkti į teigiamus dalykus. Baikime rypuoti ir teisintis. Kas buvo – buvo. Yra pasaulyje ir baisesnių istorijų.
Mes padarėme pažangą, mums pasisekė, o štai Ukraina vis dar sunkiai kovoja su zombiais.
Dabar mūsų problema – ne išoriniai, o vidiniai zombiai.
Lietuvoje dabar vyksta įdomus procesas – žmonės iš naujo gimsta. Kaip asmenybės, kaip aktyvūs savo gyvenimo kūrėjai. Atsakingi už save, šeimą, aplinką, kurioje gyvena.
Taip, kai kurie jų gali jums nepatikti, bet reikia gerbti kito matymą. Kai vieną dieną tos pagarbos bus pakankamai, pamatysime, kad Lietuvoje gyventi tikrai smagu.
