Stebėtina, bet tuo pačiu ir malonu, kad jaunasis politologas nepasekė žinomų Lietuvos lenkų veikėjų, taip pat Lenkijos politikų pėdomis ir nepuolė grubiu teptuku piešti neva lenkų pragaro Lietuvoje vaizdų. Į lietuvių-lenkų santykius jis pabandė pažvelgti žymiai plačiau, netgi su filosofine potekste.
Tai gerai, nes platesnis žvilgsnis leidžia ne tik pažvelgti į praeitį, įsivaizduoti ateitį, bet ir geriau įvertinti dabartį. Lietuvos-Lenkijos istorinė praeitis visiems mums yra žinoma, ateitis irgi aiški – kartu su Europos Sąjunga. O štai dabarties problemos, deja, tapo tarsi sunkiu akmeniu, kurio niekaip nesiseka nustumti nuo mūsų bendro kelio.
Prisipažinsiu, tikėjausi kad M.Antonowiczo straipsnyje bus paminėta ir mano kukli persona – taip ir įvyko, nes buvome susitikę viename minėto klubo renginyje. Deja, nors minutėlę pabendrauti, tuo labiau diskutuoti, mums nepavyko. Greičiausiai dėl paties pirmininko nenoro. Turiu tokį paaiškinimą: šiame klube numatyta bendrauti su lietuvių politikais, intelektualais, diplomatais. Kadangi nė vieno tokio titulo neturiu, galbūt dėl to ir negavau žodžio.
Tačiau po „Paklydimo...“ straipsnio, kuriame buvau paminėtas, manau, turiu teisę, kaip sakoma, diskusine tvarka nors trumpai atsakyti į man mestus priekaištus.
„Pono Lapinsko nerimas dėl dar vienos penktosios kolonos apsireiškimo jam sutrukdė savo straipsnyje paminėti, kad jis lankėsi vos vienoje Lenkų diskusijų klubo organizuotoje diskusijoje“. Na kam taip kvailai rašinėti, pone Mariusz? Suprantu, kad Katalikų mokslo akademijoje, ten vyko klubo diskusijos, gal ir gali kam nors kas nors apsireikšti, bet greičiau tai būtų šventoji mergelė negu penktoji kolona. Nereikia tauzyti niekų.
Dėl Lapinsko „nesivaržymo klijuoti etiketes“. Nežinau, kokios etiketės turimos mintyje, jeigu apie „antilietuvišką propagandą pačių lietuvių rankomis“ (taip vadinosi mano straipsnis, apsilankius tame klube), tai galiu tik pakartoti, kad buvusio užsienio reikalų ministro aiškinimas, neva dėl Lietuvos ir Lenkijos santykių atšalimo yra kalta Lietuva, nes neįvykdė kažkokių mistinių pažadų, neva susijusių su lenkų tautinės mažumos teisėmis, yra melaginga ir pati tikriausia antilietuviška, netgi antivalstybinė propaganda.
Klubo pirmininkas aiškina, kad diskusijoje vyko „požiūrių susikirtimai tarp dalyvių“, o ne mano aiškinimu – „pūtimas į vieną dūdą „kaip Lietuvos lenkams blogai“. Kaip įrodymą pateikia kažkieno pasakymą, kad „laikas baigti peštynes dėl [gatvių] lentelių“. Bet čia pat prideda: „kodėl tokie nereikšmingi, simboliniai klausimai niekaip negali būti išspręsti ir temdo lietuvių ir lenkų santykius“. Suprask, peštynes dar vyksta.
Tai netiesa, tie klausimai jau išspręsti. LLRA džiaugiasi, kad „laimėjo prieš veidmainystę“, kad „pavyko pergudrauti lietuvius“, palikus lenteles ant namų. O Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, atsiradus gatvės stulpeliams ir lietuviškiems pavadinimams ant jų, atsiėmė savo skundą. Visiems gerai? Ne, lenkai sako kovosią iki visiškos pergalės. Belieka tuomet susimąstyti, ar nori lenkai ramybės ir sugyvenimo, ar nori amžino konflikto?
Klubo pirmininkas čia pat atsako, tiesa, konflikto norą primesdamas ir lietuviams: „skirtumas tarp Vilniaus krašto lenkų ir lietuvių „patriotų“ (prie jų priskaičiuodamas turbūt ir mane) nėra didelis. Juos vienija įsitikinimas, kad lietuviai ir Lietuvos lenkai negali tarpusavyje sutarti ir konfrontacija yra natūrali jų santykių būklė. Vienintelė išeitis yra ilga, nuožmi kova, kol viena pusė primes savo požiūrį kitai“. Kraupi prognozė! Tik įdomu, kad nuožmiais kovotojais straipsnio autorius pripažįsta ir Vilniaus krašto lenkus. Vis dėlto M.Antonowiczo straipsnio pabaiga optimistinė: „Lenkų diskusijų klubo nariai... tiki, kad ši pilietinė ir intelektualinė iniciatyva suteiks Lietuvos lenkams platformą, kurioje jie galės... sugeneruoti naujų idėjų, kaip išsaugoti ir puoselėti Lietuvos lenkų kultūrą, kalbą, tapatybę ir tuo pačiu metu rasti sutarimą su lietuviais“.
Prisijungiu ir aš, ypač prie Lietuvos lenkų noro puoselėti savo kultūrą, nes būtent tai yra iškiliausias tautinės tapatybės bruožas. Iš savo pusės siūlau, jau ne pirmą kartą, dažniau kartu susitikti lietuviams ir lenkams spaudos puslapiuose, radijuje, televizijoje ar tame pačiame klube, išgirstant vieni kitų mintis, panaudojant visus gebėjimus Lietuvos gerovei kurti.
