Nepaisant aktyvių Lietuvos pastangų paaiškinti tikrąją Lietuvos tautinių mažumų švietimo padėtį, Lenkijos pusė liko prie savo nuomonės, kad naujasis (2011) Lietuvos švietimo įstatymas diskriminuoja lenkus. apriboja jų galimybes mokytis gimtąja kalba. Šių blefavimų ir absurdiškų teiginių pagrindu Lenkijos pusė pareikalavo, kad Lietuva pakeistų savo švietimo įstatymą (gerai, kad ne vyriausybę...).
Tuometinio Lenkijos ministro Radoslawo Sikorskio žodžių apie Lietuvą, kad joje yra geriausia lenkų švietimo padėtis už Lenkijos ribų, Lenkijos delegacija net neprisiminė. Diskriminacija ir baigtas kriukis, matyt, toks ir buvo lenkų derybininkų tikslas: ne draugiškai tartis, bet dar kartą viešai apkaltinti Lietuvą Žmogaus teisių pažeidimu.
Ir vis dėlto šios komisijos darbas atnešė tam tikros naudos: Lietuvos švietimo ekspertai turėjo progos pamatyti, kaip Lenkijos atstovai, kalbėdami apie Lenkijos lietuvių švietimą, manipuliuoja informacija, kaip dezinformuoja apie padėtį Lietuvoje, o pagauti meluojant, trenkia durimis...
Praėjo treji metai, Lietuvoje pradėjo rastis lenkų renginių, radijo laidų, kur apie Lietuvos lenkų neva diskriminavimą beveik neužsimenama, o diskutuojama visai europietiškai, be aršios neapykantos savo gyvenamai šaliai ir jos žmonių daugumai. Turiu mintyje, pvz., kai kuriuos Lenkų diskusijų klubo renginius, nuolatinę radijo „ZW“ laidą „Šeštoji savaitės diena“ (Szósty dzień tygodnia). Kai kurie buvę Lenkijos diplomatai irgi perėjo prie palankios retorikos Lietuvos atžvilgiu ir netgi kritikos Lenkijos veiksmams.
Įvertinus minėtus pokyčius, manyčiau, kad atėjo laikas pasiremti šiais pozityviais impulsais ir surengti Lietuvos ir Lenkijos aukšto politinio lygmens ekspertų susitikimą, dar geriau visą jų seriją, panašiai kaip prieš trejus metus susitikdavo švietimo ekspertai, ir bandyti pagerinti mūsų šalių santykius, išsiaiškinti, kas gi jiems trukdo. Dabartinę padėtį, kai ne tik mes, bet ir visa Europa žino apie Lietuvos-Lenkijos santykiuose pasiektą dugną (blogesni santykiai, ko gero, buvo tik 1938 metų Lenkijos ultimatumo metu), reikia skubiai taisyti, tiesiog gelbėti šio Europos regiono rimtį ir stabilumą.
Iš visų Europos, taip pat ir viso pasaulio šalių, kur yra didesnės lenkų bendruomenės, Lenkija kaltina tik Lietuvą dėl esą nepakenčiamo Lietuvos lenkų gyvenimo. Lenkija netgi sukūrė mūsų santykių koncepciją: kol Lietuvos lenkai skųsis, beje, tie skundai dažniau kuriami ne Lietuvoje, bet Varšuvoje, tol Lenkija negerins santykių su Lietuva.
Kuo gi Varšuva nepatenkinta? Vadinamasis lenkų pretenzijų Lietuvai katalogas apima beveik 50 pozicijų, todėl sunku būtų visas tas pretenzijas netgi išvardyti. Dažniausiai jos yra nekonkrečios, sukurtos vien provokaciniais tikslais ir neturi nieko bendra su pagrindine tautinių mažumų egzistencijos sąlyga – išlaikyti tautinį tapatumą. Dar blogiau, kad Lietuvos pusės aiškinimus lenkai tiesiog ignoruoja.
Štai dėl ko skundžiasi lenkai: draudimo lenkams vartoti gimtąją kalbą viešajame gyvenime; įžeidžiančio filmo apie „Armia Krajowa”; Lietuvos vyskupų žeminančio lenkų traktavimo; lietuvių vykdomos Vilniaus ir apylinkių kolonizacijos; lenkų spaudos drastiško diskriminavimo; diskriminavimo skiriant lėšas tautinėms mažumoms; lenkų mėgėjų meno ansamblių diskriminavimo; lenkų tikinčiųjų diskriminavimo už Vilnijos ribų; draudimo vartoti kitą nei valstybinę kalbą įstaigose, net kontaktuose tarp žmonių;
Visi šie skundai yra absurdiški, melagingi, ne kartą Lietuvos atsakyti, tačiau vėl ir vėl kartojami jau daugiau kaip 20 metų. Lenkai skundžiasi ir dėl Lietuvos įstatyminių nuostatų: nėra rinkimų nuolaidų tautinių mažumų partijoms; dėl dvigubos pilietybės apribojimo etniniams lietuviams(!); tarpukario lenkų visuomeninių organizacijų pastatų negrąžinimo – dabartinio rusų dramos teatro, dabartinės Amerikos ambasados, dabartinio Vytauto Kasiulio dailės muziejaus pastato; tendencingai pakeistų rinkimų apygardų ribų; šovinistinio Lietuvos politinio ir kultūrinio elito antilenkiškos propagandos; blogos Lietuvos-Lenkijos sutarties, nes ji neturi jokios vykdymo, interpretacijos ar ginčų sprendimo kontrolės.
Tokių Lietuvos juodinimo eilučių tame lenkų sudarytame „kataloge” galima būtų pririnkti dar tiek pat, vien švietimo srityje yra bent dešimt kaltinimų, iš kurių originaliausias yra „Lietuvos lenkų švietimas atakuojamas propagandiškai, programiškai ir organizaciškai, siekiant jo lituanizacijos”.
Nelendant į kiekvieną šių kaltinimų, visus juos nesunku paneigti vienu kirčiu, remiantis vien pirmuoju Lietuvos-Lenkijos sutarties punktu: „Susitariančiosios Šalys kurs savo santykius tarpusavio pagarbos, pasitikėjimo, lygiateisiškumo ir geros kaimynystės dvasia, teikdamos pirmenybę tarptautinei teisei, o ypač pagarbos suverenumo, sienų neliečiamumo, ginkluotos agresijos uždraudimo, teritorinio vientisumo, nesikišimo į vidaus reikalus, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių paisymo principams“.
Kur tie pricipai? Savo pretenzijomis Lenkija visus juos seniai sulaužė, tačiau prie kryžiaus kala Lietuvą, netgi už blogą Lietuvos-Lenkijos sutartį, nors ją pasirašė ir Lenkija. Džiugu nors tiek, kad šiame ginče Lietuva išlieka europietiškai ori ir nepuola ieškoti Lenkijos nuodėmių jos tautinių mažumų politikoje, nors jei norėtų, surastų tiek ir tiek, o tuomet abipusių ginčų temperatūra pasiektų jau tikro virimo lygį.
Kaip turėtų vykti Lietuvos ir Lenkijos ekspertų susitikimai? Tik sutartyje išvardytų principų dvasia. Lietuvos delegacijos sudėtyje turėtų būti tikri mūsų šalies patriotai, o ne vargšai atsiprašinėtojai iš URM ar Seimo. Tokia tvirta Lietuvos delegacija buvo 2011 m. švietimo ekspertų susitikimuose, jai vadovavo tuometinis švietimo viceministras Vaidas Bacys. Ar nevertėtų jį pakviesti vadovauti Lietuvos delegacijai ir būsimuosiuose susitikimuose?.
Žinoma, susitikimai bus rezultatyvūs, jeigu Lenkija nors truputėlį norės gerinti mūsų santykius. Nepakenktų tokioms deryboms ir brolių latvių dalyvavimas, nes Lenkija vadina Latviją pavyzdine santykių su vietos lenkais šalimi. Taigi ir mes, jei lenkus įtikinsime, kad laikomės Latvijos tautinės politikos principų, o Lietuva su kaupu viršija tuos principus, galbūt irgi nusipelnysime Lenkijos jei ne pagarbos, tai bent jau bekonfliktinio politinio sugyvenimo lygmens.
