Mat šią partiją su lauku, kuriame auga ne tik runkeliai, bet ir burokai, morkos ar kopūstai, savaitgalį vykusiame partijos kongrese lygino patys partijos nariai. Mat R.Pakso pataikūnai, norėdami kuo labiau pasityčioti iš paskutinį maištą partijoje kėlusių tėvo ir sūnaus Mazuronių, sekė pasaką apie kvailus runkelius, patikėjusius klastingų narcizų vilionėmis, išdavusius juos prigaudusį daržovių daržą ir, aišku, likusius ant ledo.
Narcizai – aišku, ta pati nuožmioji Elito Sistema, nesugebėjusi galutinai sutraiškyti tik Jo Ekscelencijos Širdžių Prezidento, kuris ir liko vieninteliu visų mažutėlių gynėju nuo Jos.
„Tad mūsų daržas, kuriame liko visi geriausieji, klesti toliau ir greitai jame bus visos Lietuvos daržovės!“, - taip galima susumuoti kongreso, kuriame V.Mazuronis užtikrinti pralaimėjo R.Paksui partijos pirmininko rinkimus, rezultatus.
Išties, kova, kas taps visų Lietuvos daržovių karaliumi, mūsų politinėje rinkoje vyksta iš esmės visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį. Pastarąjį dešimtmetį dėl šios karūnos, kurią trumpai dėvėjo liūdnos atminties socialliberalų lyderis A.Paulauskas, kovoja V.Uspaskicho ir R.Pakso vadelėjamos „partijos“. Šioje kovoje lygiomis teisėmis, žinoma, dalyvauja ir socialdemokratai, norintys liūto dalies, bet niekaip negaunantys.
Per paskutinius europarlamento rinkimus į daržą koją kilstelėjo „gerojo V.Uspaskicho“ A.Guogos vedami liberalai. A.Guoga, kaip matyti, pasiryžęs ten nuravėti dar daugiau, tačiau labai abejotina, ar jis užims ten bent tokį patį plotą, kokį liberalai buvo užėmę savo šlovės viršūnėje, kai į 2000-ųjų metų Seimo rinkimus juos vedė tas pats R.Paksas.
Tad ir artimiausioje ateityje dėl šios karūnos turėtų kovoti tas pats triumviratas, o kova turėtų būti itin arši. Juk tas, kas kontroliuoja padėtį toje kone septynių šimtų tūkstančių rinkėjų stovykloje, susibūrusioje pirmiausia provincijoje ir socialinėse apačiose, rinkoje, gali drąsiai pretenduoti diktuoti politines madas ir užsakyti muziką. Ir taip bus artimiausioje ateityje – bent vieną, o gal net ir du politinius ciklus.
Nauji drąsos keliai ar šventos žemelės gynėjų sąjūdžiai, aišku, gal ir gali išdygti šiame dirvožemyje, tačiau jų vaidmuo vis tiek bus menkas, o gyvenimas – lyg vienadienio drugelio.
Na, galbūt viską apversti galėtų mėginti pati D.Grybauskaitė, tapusi konservatorių arba liberalų arba tų dviejų partijų bloko lydere ir kandidate į premjerus. Ak, tiesa, dar ne Kalėdos.
„Darbiečiams“ nesustabdomai vystant ir gęsta bei V.Uspaskicho. Sklinda kalbos, kad tenykščiai gapšiai ir kitas jaunimėlis, neva su paties pagrindinio senjoro palaiminimu prieš rinkimus sumanė užsisėdėjusių senių išvalymą ir jų pakeitimą jaunaisiais kadrais. Tik nežinia, ar tarp tų senių, kuriuose lyg ir planuojama utilizuoti, yra dabartinė partijos „lyderė“ L.Graužinienė. Bet kokiu atveju, jei jie tą ir darys, nieko nebus arba bus tik blogiau.
Šiai partijai išeitis ir šansas atgimti – tik vienas. Į sostą, sceną bei žydrąjį ekraną – geriausia, dar ir ant kokio parketo – turi ir vėl grįžti Viktoras Didysis. Juk jis – tai partija, o partija - tai jis. Amen.
Ant valdžios laurų bei reitingų viršūnių toliau kėpsantys bei kažką dūmojantys socialdemokratai, panašu, taip nieko ir nesugalvos. Tikėdami savo Laimės Paukšte bei Administraciniu Resursu jie ir toliau greičiausiai sėkmingai riedės iki kadencijos pabaigos, bet ar po to ir vėl liuoktelės ant pirmojo prizininkų pakylos laiptelio – didelė nežinia.
Jie jau dabar gerokai nusitrynę iki valdiško nykaus blizgesio, nuobodžiai veblena apie eurą, makroekonomiką ir kitus paprastam žmogui įtartinus bei nesuprantamus dalykus. Tai – iš tos pačios operos, kaip ir, pavyzdžiui, visokios demokratijos, žmogaus teisės, įstatymo viršenybė ir panašūs ta pačia narciziška Sistema atsiduodantys reikalai. Tad tam paprastam žmogui, aišku, vis daugiau abejonių ar už tuos ponus tikrai balsuoti.
Socialdemokratų jaunimėlis, senjorų apkaišytas šiltais posteliais, vis tiek juose nerimsta. Jis taipogi svaigsta apie kažkokią revoliuciją ir šviežio oro audrą, neva išvaikysiančią iš partijos braudauskinį pirtelių ir čierkelių tvaiką. Na, na, sėkmės, jeigu tai apskritai ne pigūs triukai naujam naivesniam elektoratui pavilioti.
Tad čia jam vėl sušvitusį auksinį šansą ateitį mato R.Paksas bei jo publika. O kodėl jiems nematyti? Jie per europarlamento rinkimus kartu su liberalais buvo vieninteliai, padidinę turimų rinkėjų skaičių daugiau, nei 50 proc., o dabar yra ant reitingų prizininkų pakylos. Galimos korupcijos skandalas, nupūtęs ministrą ir metęs šešėlį ant visos partijos kol kas ne tik itin nekenkia, bet, žiūrėk, dar į naudą gali išeiti.
Tad jie ir vėl nuosekliai gryninasi ir mobilizuojasi.
Iškalbinga – vien kongreso garbingiausiųjų svečių paletė, kuriuos, rodydamas jie ypatingą pagarbą, nuo scenos specialiai vardijo pats R.Paksas. Kartu su pagrindiniu britų „euroskeptiku“, pigiu rėksniu ir Rusijos diktatūros garbintoju N.Farage‘u čia buvo galima išvysti ir skaisčiausius lietuviškojo politinio sąšlavyno perlus bei smarkiausiai apirusius gyvuosius numirėlius.
„Tautininkų“ fiureriukas J.Panka, vienas iš N.Venckienės „partijos“ ideologų P.Gylys, kažkokios „Tautos vienybės sąjungos“ neva pirmininkas A.Matulevičius... Pastarąjį „daktarą“ kongreso pabaigoje R.Paksas net paskelbė pagrindiniu naujos partijos „strateginės programos“ rašytoju.
Žodžiu, paksininkai susirengė po savimi sušluoti ir į šviesią ateitį vesti visas sveikiausias tautos jėgas.
Pagrindiniu „misteriu publika“ vadinamųjų delegatų miniai, atstovaujančiai, reikia suprasti, partijos elitą vietose, buvo pagrindinis Marijos žemės gynėjas nuo gėjų okupacijos P.Gražulis. Jis, kaip žinia, partijos pasiųstas per savivaldos rinkimus vaduoti Vilniaus ir, matysite, mūsų europietiškiausią sostinę dar nustebins.
Žinoma, antruoju misteriu jis buvo tik po R.Pakso, tačiau Prezidentas – vis tiek daugiau nepasiekiamųjų olimpo gyventojas, o tas šaunuolis – paprastas vaikinas, vienas iš mūsų. Buvo matyti, kad P.Gražulis, kaip dabar madinga sakyti, valdo salę – plačios šypsenos ir pasimėgavimas delegatų veiduose pražysdavo dar tik jam kopiant į tribūną ir nepradėjus tauzyti nesvarbu apie ką.
Keista, kad jį R.Paksas vėl pasiskyrė tik eiliniu vicepirmininku - galėjo, vietoje V.Mazuronio, paskirti pirmuoju. Na, bet tą vietą užėmęs kontrabanda šlovingo Pagėgių krašto valdovas K.Komskis – taip pat tinkama ir savaip iškalbinga figūra.
Programinė R.Pakso kalba, nors, kaip visada, nyki ir nykiai burblenta – taip pat su visomis reikalingomis vinimis ir juodojo bei brutaliojo popso žanro. Prieš eurą, skalūnų dujas, Europos Sąjungą ir šiaip visokį „kosmopolitizmą“, už žmonių valdžią – pirmiausia, miesteliuose ir kaimuose, tiesioginius ne tik merų, bet ir tarybos narių rinkimus, Seimo sumažinimą perpus ir visų jo narių rinkimus tik vienmandatėse apygardose.
Dar, žinoma, vadas žadėjo visos Europos mastu suvienodinti minimalią algą – kad mūsų juodadarbis gautų tiek, kiek, pavyzdžiui, Anglijoje. O gal – Anglijos juodadarbis, tiek kiek, mūsų? Na, nesvarbu, svarbu – lygybė.
Vienu iš svarbiausių klausimų – apie Ukrainą ir Rusiją – R.Paksas apsiribojo tik aptakiomis ir grėsmės persunktomis kalbomis apie tai, kad „vyksta karas“ ir išvedžiojimais, kad geriausiai priešą rengtis atremti ne tankais ar patrankomis, o dvasingumu. Žodžiu, tie, kam reikia ir įdomu, ir taip jautė – savas.
Beje, įdomu, ką apie buvimą su tokia partija vienoje koalicijoje mano pirmosiose svečių gretose sėdėjęs kairiųjų lyderis, premjeras A.Butkevičius? Greičiausiai nieko bloga, gal net priešingai – štai kaip šelmiškai jis merkė akį P.Gražuliui ir visai kompanijai, kai aiškino, kad R.Paksui neteiks gėlių, nes, „laikosi tradicijos“, jog vyras vyrui gėlių nedovanoja. Viskas turbūt gerai, bet mintys kyla įvairios.
Tad abu Mazuroniai, akivaizdu, buvo šioje partijoje – jau nenatūralūs svetimkūniai ir tik laiko klausimas, kada jie ją visai paliks. Svetimkūniai - ne tik dėl to, kad kėsinosi į švenčiausią tokio tipo partijoms ir tokio mąstysenos tipo jų nariams principą – absoliutų paklusnumą aukščiausiajam vadui.
Savo programinėje kalboje V.Mazuronis skelbė esąs už eurą ir Europą, už skalūnų dujas ir už kuo platesnę partinę demokratiją. Jis taip pat kritikavo partijos politikos alfą ir omegą – nuolatinį R.Pakso, kaip Sistemos aukos ir būtino keršto šiai Sistemai kultą.
A.Mazuronis, besifilmuojantis patriotiniame televizijos projekte, skirtam reklamuoti Lietuvos kariuomenę – priešingame flange kitu svarbiu klausimu. Žinoma, atviras klausimas, kiek tai – nuoširdūs įsitikinimai, kiek – tiesiog viešieji ryšiai, kurių griebtasi po to, kai imta prarasti įtaką partijoje. Tuo tarpu iki tol net metų metus jaustis puikiai, matote, niekas netrukdė. Bet kokiu atveju, bent jau viešai skelbiama takoskyra svarbiausiais idėjiniais klausimais buvo akivaizdi.
Šiek tiek keistoka, kad už V.Mazuronį slaptame balsavime balsavo net 150 iš per pusaštunto šimto žmonių, o kai kurie iš jų jo kalbas ir A.Mazuronio patyčias besparniui ereliui net palydėdavo audringais plojimais. Juk suvažiavimo delegatai – su partijos vadovybės priežiūra atrinkti kadrai, kurie turėtų būti absoliučiai lojalūs.
Tačiau tai, žinoma, ne koks nors partijos vis dar galimo atsinaujinimo laidas ar potencialas, o tik natūraliai susikaupusio nepasitenkinimo dėl kokių nors partijos vadovybės veiksmų židinėlis, kuris niekaip nekeis nei šios partijos esmės, nei R.Pakso ir jo kompanijos vienvaldystės.
Ką gi, jau per savivaldos rinkimus pamatysime, kaip šių nekromantų grupuotei sekasi tapti pagrindine „antrosios Lietuvos“ valdove mūsų politinėje arenoje. Tačiau net jei ir nepasiseks, jau dabar galime konstatuoti, kad daugeliui lietuvių rinkėjų labiausiai patinka graužti paprastą cukrinį runkelį. Tik, skirtingai nuo karvių, geriausia – seną. Svarbiausia – net nepastebint, kad tie nušiurę ereliai-feniksai, kurie jo dėka vėl ir vėl kyla į valdžios viršūnes, patys jo sąskaita lesa šį tą žymiai skanesnio.
